Sako, žiogai svirpia, kai vasarą palengva keičia ruduo, trumpėja dienos ir tamsėja vakarai... Ne tokį Žiogą yra sutikę tie, kurie vasarą pasitinka Kauno Ryšių muziejaus kiemelyje 837, kur jau septintą kartą festivalį Senamiesčio Žiogas atidaro dainuojamosios poezijos atlikėjai kartu su šio žanro gerbėjais susėdę po vaiskiu dangumi. Per šiuos metus Žiogas atrado ne tik ištikimus atlikėjus bei klausytojus, tačiau ir tobulą festivalio viduryje miesto koncepciją, kuri kiekvieną kartą atsineša ką nors nauja, taip primindama vasaros vakarus.
Atvėręs senovinius vartus į kiemelį, Žiogas šįkart žadėjo susitikimą ne tik su Aidu Giniočiu bei Ieva Narkute, kurių kūrinius kartu niūniuoti gali kone visi, bet ir mažiau pažįstamais festivalio bei šalies svečiais Vincent Long ir Stefan Rausch, draugais, kurie pastaruoju metu keliavo po Skandinaviją bei Baltijos šalis, ir savo kelionę nutarė užbaigti koncertu Kaune.
Sėdint kiemelyje greta gėlėtos scenos galima pastebėti, jog yra dalykų, kuriuos apie atlikėją sužinome iš to, kaip jį pristato – štai Vincent Long, atlikėjas iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, jo muzikoje pinasi šių šalių folk‘o motyvai, štai Stefan Rausch iš Austrijos, atliekantis savo šalies folk‘ą, tačiau yra dalykų, kuriuos apie žmogų, stovėsiantį scenoje sužinome tik tada, kai jis į ją pakyla pats. Betarpiškas bendravimas su susirinkusiais, šypsniai, sing along with me, šitai išduoda festivalio dvasią, metų laikui būdingą lengvumą.
Jaunas mėnulis pakimba kažkur už medžių, vakaras dvelkteli palei kojas. Tinkamai sudėliota muzikos ir mažų istorijų mozaika. Mainosi vakaras su pavakariais, keičiasi atlikėjai, už pianino – Ieva Narkutė. Dauguma žinome apie ją ir jos vakarus, o čia atsiranda ir galimybė išgirsti pasakojimus apie tai, kas nutinka prieš pasirodymus ar po jų, kokios mintys lanko kuriant kurią nors dainą. Gyvai.
Tirpstant vakarui į sceną žengia Aidas Giniotis, aktorius, režisierius, atlikėjas, žmogus, kurį galima vadinti tiesiog keistuoliu, ir siūlo dainuoti drauge. Spragsėti pirštais, ūkauti, kaip tik jaunystėje ūkaujama, ir kelti taurę tamsėjančian dangun. Čiagi ir nuskamba Rotušės laikrodžio dūžiai – pasaka nesibaigia, tik Žiogas A. Giniočio daina išlydi namo, kolei visi kiti žiogai tyli.
