Antradienio vakarą „Teatro arenoje“ vykęs Vido Bareikio inicijuoto judėjimo „No Theatre“ spektaklis „Nematomi monstrai“ pagal garsiojo romano „Kovos klubas“ autoriaus Chuck Palahniuko pirmąją ir dėl pernelyg kontroversiško turinio leidėjų kuriam laikui atmestą knygą, nustebino ekspresyvumu, vizualumu bei spalvingumu, sugebėjimu natūraliai pažvelgti į seksualumą, ko išties dar labai trūksta šiai šaliai. Visgi bene didžiausias režisieriaus V. Bareikio nuopelnas – išvengiant moralizavimų ir pernelyg ryškaus savo pėdsako papasakota kontraversiška istorija, kartu paliekant galimybę žiūrovui, nelyginant žiūrint genialiai suręstą „Simpsonų“serialo epizodą, beieškant reginio prasmės nardyti keliuose dugnuose.
Silpnosios vietos: galbūt dėl medžiagos specifiškumo, galbūt dėl itin spartaus spektaklio vyksmo nemaža paviršutiniškumo ir kartais iki tokio lygio, kad atrodo, tuoj viskas pakils iki pat arenos lubų, taip pat netrūksta užsižaidimų bei persūdymų.
Kaip jau minėjau, spektaklis turi keletą dėmenų ir tai tikrai padidina jo vertę. Kartu su jau kultiniu spėjusiu tapti kitu režisieriaus V. Bareikio spektakliu „Kovos klubas“, šis darbas sudaro taip vadinamą dviejų dalių meno kūrinį – diptichą, tik jau monstrai koncentruojasi ties modernių laikų moterų problematika.
Pasakiau „reginys“, ir neveltui. Scenoje ir jos prieigose vykstantis veiksmas yra filmuojamas nuolat zujančių operatorių, o rezultatas projektuojamas į scenoje esantį ekraną ir Internetą. Interaktyvus spektaklis, spektaklis-filmas, o gal pusiau dokumentika apie spektaklio kūrimą – kiekvienas variantas savotiškai įdomus ir vertas žiūrovo įsijautimo. Galbūt žiūrovų įtraukimas (arba to iliuzija) į patį kūrybos procesą nėra visiškai išplėtotas, tačiau retkarčiais ekrane publika turėdavo galimybę išvysti pati save, o taip pat sudalyvauti aukcione. Reikia pripažinti, kad tas vaizdas ekrane kartais taip įtraukdavo, kad pamiršdavai žiūrįs spektaklį ar, kaip renginį pristatė jo kūrėjai, aukštosios mados spektaklį. Prieš į regos lauką įtraukiant šį dėmenį norėtųsi pastebėti, jog šis realiu laiku vykstantis retransliavimas turėjo ir dar vieną tikslą: daliai pirmosiose eilėse sėdėjusiųjų (tarp jų ir man) visiškai nesimatė tai, kas vyksta už scenoje esančio automobilio, nepatogu buvo ir sukinėtis besižvalgant po tokią masyvią sceną – pasukęs galvą į vieną pusę iš šalia sėdėjusios merginos reakcijos supratau, kad ji mano, kad ją nužiūrinėju. Tada pažvelgiau į ekraną ir nejutau kaip jame užstrigau. Tikrai įdomus potyris. Jei režisieriaus tikslas buvo perkelti David Fincher filmui „Kovos klubas“ būdingą kino kalbą, išskirtinį vizualumą ir estetiką – šį tikslą jis pasiekė.
Grįžkime prie to, kad šis spektaklis yra ir aukštosios mados šou. Aktoriai (daugiausia, žinoma, aktorės) ne tik vaidina, bet ir pozuoja, iš arti itin dideliais planais artistus filmuoja operatoriai. Jau vien ko verta pagrindinės herojės (Elzė Gudavičiutė) pirmo apsipirkimo po nelaimės scena, kai ji trypsi į prekybos centrą it tikra naujų batelių privalumus turinti atskleisti manekenė.
Jau pati reginio pradžia daugiau nei aiškiai nurodo būsimo dviejų valandų trukmės reginio kontūrus: it iš tų laikų, kai kas antrame popmuzikos vaizdo klipe regėdavosi ir prakaituodavo į sintetinį triko įsispraudusios gražuolės, o toną viskas nuduodavo Cindy Lauper, nužengusi balerinos Simonos Paciukonytės herojė pagal ritmingą ir sintetinę muziką energingai kilnoja svarmenis. Šio esminę spektaklio problematiką (galiausiai ši bevardė figūra tampa įvertinta ir gauna galimybę suvaidinti kažkokio ėdesio reklamoje) koncentruojančio personažo romane nebuvo. Kita skirtis – pasakojimo struktūros pakeitimas. Romane veiksmas prasideda ten, kur spektaklyje baigiasi – kruvina bakchanalija tapusiame vestuvėms paruoštame name, knygoje kur greičiau į veiksmą „įvedamas“ ir pagrindinės herojės pražuvėlio brolio personažas. Sprendimai, mano galva, taiklus, nes kiekvienas skaitęs garsiausiąją šio autoriaus knygą nesunkiai atskirs rašytojo braižą, menines priemones, charakterių ir dialogų kūrimo principus ir, žinoma, pačiu savimi tiesiog perversišką domėjimąsi iškrypimais, fiziologinėmis kūno ypatybėmis, medicina ir panašiais dalykais.
Užteks apie tą jau niekam nebeįdomu popierių. Spektaklio pradžioje regime pagrindinę heroję Shannon MacFarland pakirdusią palatoje po siaubingos nelaimės – į automobiliu kažkur važiavusią merginą koks tai niekšas šovė pistoletu ir visiškai subjaurojo veidą. Vedliu po negalinčio nė žodžio personažo mintis tampa Jurgos Šeduikytės balsas, ši dainininkė dar kiek pavaidina su Shannon atsiminimais susijusiuose epizoduose. Netrukus lankyti Shannon ateina viešosios tvarkos policijos skyriaus detektyvas ir nelaimėlės sužadėtinis Manusas (įspūdingas Dovydo Stončiaus vaidmuo). Jau vien šio neaiškių polinkių veikėjo vardas nurodo į homoseksualių vyrų kopuliacijos aktą (ang. man – vyras, anus – išangė). Pamatęs buvusio modelio veidą vyriškis pašiurpęs tarsteli „aš tau paskambinsiu... kažkada“ ir dingsta, pasigirsta situacijų komedijoms būdingas užkadrinis juokas. Netrukus apsireiškia Shannon kolegė Evie, kuri pasiima vargšelę gyventi pas save. Į besiplakančią košę dar įmetama Shannon brolio lyties keitimo operaciją apmokėjęs transvestitų trio ir pats kadaise sprogusiu flakonu veidą susidarkęs ir visą tėvų dėmesį susigvelbęs brolis. Kaip anksčiau tikėta nuo Aids miręs transeksualas dabar vadinasi Brandy. Tačiau kas šovė į Shannon ir kodėl? Žiūrovas pakviečiamas stebėti ir pats atnarplioti šį tampriai susijusį siužetinį siūlų gniutulą. Nereikia pamiršti, kad tai – viena siužeto plotmių. Šiame spalvingų skudurų kaleidoskope taip pat tarsi skalpeliu skrodžiamas negailestingas mados industrijos pasaulis, seksualumo ir laisvos valios problematika, noras būti vertinamam.
Kita vertus, spektakliui kažko trūksta, nors to, ko yra, yra per akis. Norisi tikėti, kad šis bandymas į mūsų sceną įvesti kiek kitokią teatrinę kalbą bus nugludintas ir nešokinės aukštyn žemyn kaip vaizdas lekiant amerikietiškais kalneliais. Veiksmo netolygumas, blaškymasis ir netolygus akcentų dėliojimas tikrai kiek nuvargino. Netrūksta čia ir tipinio teatro (ir ne tik) elementų. Ypač nuvylė iš pradžių taip šauniai lynchiškai pristatytų ir vėliau iki naujametinio žiburėlio bet kurioje iš komercinių televizijų lygio nužemintos transvestitų trio scenos. Tiesiog kičas dėl kičo.
Apibendrinant, norėtųsi perfrazuoti vieno veikėjo žodžius ir tarti, jog nebuvo blogai, bet tikros meilės irgi nesimatė.
