Buvęs „Accept“ frontmenas Udo Dirkschneider beveik nuo pat solinės karjeros pradžios rodė didelį dėmesį Rytų Europos šalims, tad turbūt nieko nuostabaus, kad legendinis dainininkas su grupe „U.D.O.“ rugsėjo 27 dieną jau 3 kartą per pastaruosius penketą metų užsuko į Vilnių. Šįkart vokiečių komandos tikslas – pristatyti Lietuvos publikai naujausią studijinį albumą „Rev-Raptor“.
Likus iki renginio pradžios pusvalandžiui prie „Forum Palace“ lauko durų jau stoviniavo nemažas būrys įvairaus amžiaus sunkiosios muzikos gerbėjų. Sprendžiant iš jų dėvimų marškinėlių, tikrai ne vienas fanas pamena 2006 metų „Mission No.X“ bei 2010 metų „Dominator“ pristatymo turo koncertus Lietuvoje.
Tačiau atėjus numatytam renginio pradžios laikui – 19 valandai, dar už klubo „Galaxy“ durų girdimi derinamų instrumentų garsai, tad iki tol tenka pasidairyti po gan gausų siuvenyrų asortimentą siūlančių visų grupių atstovų prekystalius. Čia galima įsigyti koncertuosiančių grupių albumus, kepures, vėliavas, įvairius drabužius ar tradiciškai užsisakyti būsimo koncerto įrašą, kuris praėjus 20 minučių po „U.D.O.“ pasirodymo bus įrašytas į specialų grupės logotipu papuoštą USB atminties raktą.
Pagaliau durys atidaromos ir maždaug 600 žiūrovų pulkas suplūsta į salės vidų. Ištikimiausi fanai užsiima geriausias vietas arčiausiai scenos, labiausiai ištroškę – vietas prie baro. Ilgos minutės laukimo skambant nuobodžiai alternatyvinei muzikai, kol už būgnų sėdasi skiauterėtas muzikantas. Prisiminus renginio organizatorių platinto vaizdo klipo „From Ashes I Bloom“ iškart atpažįstu – vakaras prasidės su norvegais „Sevenfield“. Sportbačiai, dažyti suvelti plaukai ir modernaus metalo skambesys. Gana vidutiniškas pasirodymas, nors ir kaip muzikantai besistengtų. Jaunystė davė savo – grupės vokalistas kartą užsimiršo ir keletą sekundžių negalėjo prisiminti kurioje šalyje koncertuoja, atliekant vieną dainą pametė mikrofoną ir t.t. Visa laimė, kad viskas neprailgsta – pusvalandžiu vėlavęs pasirodymas pabaigiamas iki 20 valandos – t.y., „Sevenfield“ neišgrojo nė 30 minučių. Iš viso to pavyko prisiminti tik paskutinę dainą – „Break the Silence“.
Vėliau vėl 20 min skiriama norvegų aparatūros išmontavimui bei švedų „Sister Sin“ apšilimui. Šįkart jau iš pat pradžių matosi, kad kolektyvas yra visiškai kito lygio – net ir derindami instrumentus muzikantai mielai bendrauja su publika ir užsitraukė jų simpatijas dar nė nepradėjus šou.
Praėjusiais metais Vilniuje suomius „Lordi“ apšildžiusi grupė šįkart dar energingiau ėmėsi reikalauti publikos dėmesio – beveik nuo pat pradžių „Sister Sin“ pasirodymas prikaustė didžiąją publikos dalį. Savo meilę šio vakaro pagrindinėms žvaigždėms švedai parodo atlikdami „U.D.O.“ coverį „24/7“. Tačiau bene šilčiausiai sutinkama jų garsiausia daina – „Beat 'em Down“. O maždaug 40 minučių trukęs šou pabaigiamas „Mötörhead“ ode mylimai muzikai – „Rock n´ Roll“.
Vėliau vėl beveik pusvalandis skiriamas techniniam personalui, kuris scenoje įneša porą mikrofonų stovų, porą gitaros pedalų ir ant grindų prilipdo vieną setlistą. O kur visi kubai, begalinių laidų raizgalynė ir įkyrūs instrumentų derinimo garsai? Netgi būgnų komplektas vis dar uždengtas juodu audeklu.
Visgi pustuštėje scenoje užlipę pora techninio personalo vyrukų atidengia būgnus bei iš abiejų pusių sumontuotus šviestuvus. Netrukus iš už būgnų sušmėžuoja „U.D.O.“ būgnininko Francesco Jovino siluetas, kuris pamojuoja gerbėjams Lietuvoje ir pasirodymas pradedamas tiruliniu naujojo albumo kūriniu. Į sceną sulekia likę grupės nariai – kaip visada energingas ir nesenstantis bosistas Fitty Wienhold, bene nuoširdžiausiai iš grupės narių su publika bendraujantis gitaros virtuozas Igor Gianola, per tuos pora metų dar labiau žilstelėjas gitaristas Stefan Kaufmann bei pats pagrindinis šio vakaro veikėjas – vokalistas Udo Dirkschneider.
Kuo šįkart nutaria gerbėjus nustebinti scenos veteranai? Ogi beprotiška energija ir greičiu – po „Rev-Raptor“ beveik be pauzės atliekama daina „Dominator“, o tik pasibaigus trečiajai kompozicijai – „Independence Day“, Udo pasisveikina su gerbėjais teigdamas, kad čia „malonu sugrįžti“.
Vėliau atliekama dar trejetas kūrinių iš įvairių „U.D.O.“ gyvavimo etapų, o vėliau atiduodama ir duoklė Udo Dirkschneider išgarsinusiai grupei „Accept“ – sugrojama sena gera daina „Screaming for a Love Bite“. Apsukos nemažinamos ir toliau – dar po dviejų dainų visi muzikantai, išskyrus gitaristą Igor, dingsta užkulisiuose, kol pastarasis užgroja dar vienos „Accept“ dainos „Princess of the Dawn“ melodiją. Po labai šiltai sutikto kūrinio pagaliau ateina laikas baladei – atliekama naujausio albumo daina „I Give as Good as I Get“. Po jos vėl scena paliekama gitaristui I.Gianola, kuris pakartoja jau bene 5 metus atliekamą numerį, panašų į tą, kurį karjeros pradžioje mėgdavo „AC/DC“ variklis Angus Young – lydimas apsaugininko, gitaristas nusileidžia nuo scenos, bei tęsdamas gitaros solo partiją įsimaišo tarp žiūrovų. Vėliau pakyla ties sėdimomis vietomis, iš „Galaxy“ klubo salės gilumos pamojuoja fanams, bei vėl netrukus vėl užlipa ant scenos.
Tuomet ateina laikas dar vienam lėto tempo „Accept kūriniui „Neon Nights“. O po dar poros kūrinių scenoje šeimininkauti pasilieka tik būgnininkas F.Jovino. Jo būgnų solo pabaigiamas sekančio kūrinio – „Man and Machine“ melodija. Praėjusį kartą koncertuodamas Lietuvoje, būgnų lazdeles trumpam buvo paėmęs ir gitaristas Stefan Kaufmann, daugybę metų mušęs būgnus toje pačioje legendinėje grupėje „Accept“. Pastaruoju metu vėl pasklidus žiniai, kad atsinaujino muzikanto sveikatos bėdos (Stefan būgnininko karjerą baigė dėl stuburo skausmų), šiemet S.Kaufmann atliekant „Man And Machine“ neprisidėjo prie jaunesniojo kolegos.
Toliau seka „Thunderball“ bei „Two Faced Woman“, po kurios Udo padėkoja fanams bei visa grupė nulipa nuo scenos. Keletas minučių publikos raginimams sugrįžti – ir „U.D.O.“ grupė vėl scenoje. Atliekama daina „Boogeyman“, po kurio į smagią gitaros solo dvikovą įsilieja I.Gianola bei S.Kaufmann. Be abejo, dvikova baigiasi tuo, kad abu gitaristai pradeda skambinti garsiąją L.van Beethoveno „Elizai“ melodiją, kuri bene labiausiai išgarsino titulinę „Accept“ albumo „Metal Heart“ dainą. Kaip visada, sakambant dainos gitaros solo partijai, leidžiama pasireikšti ir žiūrovams. Nutilus paskutiniems akordams, grupė vėl palieka sceną.
Tuomet vėl seka aktyvūs raginimai sugrįžti, ko netrukus gerbėjai ir sulaukia. Ko dar šiandien trūksta? Be abejo – populiariausios „Accept“ dainos „Balls to the Wall“. Po jos jau galutinai baigiamas daugiau nei 2 valandas trukęs muzikos spektaklis. Muzikantai nusilenkia Vilniui, o aktyviausiems gerbėjams išdalija būgnų lazdeles, riešo apyrankes bei gitarų mediatorius. Deja, priešingai nei 2010 metų pavasarį koncertavusieji „Accept“, šįkart vėl „U.D.O.“ po koncerto nesiteikė pabendrauti su gerbėjais ar dalinti autografus. Publikos dėmesiu už tai mėgavosi apšildžiusios grupės – po koncerto ne vienas žiūrovas nusifotografavo su „Sister Sin“ nariais, kurie mielai leido laiką koridoriuje prie savo atributikos prekystalio.
Taigi, trečiasis „U.D.O.“ vizitas Lietuvoje gal ir ne išvertė iš kojų, bet lūkesčius pateisino. Lauksime istorijos tęsinio?
Foto: Metaltraveller.com
Straipsnį parengė: www.hardrokas.net
