19-metė vilnietė Dominyka Kukurytė jau beveik metus gyvena Urugvajuje. Dabar ji apsistojusi Montevidėjuje. Išvykusi savanoriauti dabar vietos gyventojus ji moko lietuvių kalbos, aktyviai bendradarbiauja su gausia lietuvių bendruomene šalyje. Taip mergina nutarė išnaudoti laisvus metus po mokykos baigimo – prieš stodama į universitetą nusprendė pailsėti ir pasisemti gyvenimiškos patirties.
Jog baigusi mokyklą nenori vėl skubotai kibti į naujus mokslus, Dominyka žinojo, kaip pati sako, visada. Kur kas įdomiau jai pasirodė išbandyti save leidžiantis į avantiūrą – norėjo pagyventi užsienyje, patirti naujų pojūčių.
Minčių apie Urugvajų Dominyka pradžioje visai neturėjo, tačiau likimas pats nutiesė kelią. “Ieškojau savanoriavimų Tailande, mąsčiau apie Italiją, bet vis abejojau. Prieš dvejus metus Italijoje visai netikėtai susipažinau su dviem urugvajiečiais, kurie kaip tik dirbo su viena organizacija ir pakvietė mane prisidėti. Urugvajus tuo metu atrodė tinkantis labiausiai: ne per daug ekstrevagantiškas ir ne per daug paprastas“, – dabar prisimena.
Neslepia – daug dvejojo prieš pasiryždama išvykti, tačiau galų gale į avantiūrą nėrė. „Po metų svarstymų, ar aš tikrai pasiruošus iškeliauti už 17000 kilometrų ir gyventi savarankiškai Pietų Amerikoje, nusipirkau bilietus ir 2012 m. rugsėjo 17 dieną išskridau iš Vilniaus“, – pasakoja mergina. Į Urugvajų išskrido vienui viena – pati suplanavo kelionę, pati suorganizavo.
Nuo pat pradžių į šią avantiūrą Dominyka žvelgė viltingai, nors ir labai jaudinosi: „Kelionė kėlė savotišką nerimą ir baimę. Net paprasti dalykai, kaip peršalti Pietų Amerikoje, atrodė itin pavojingai. Bet taip pat žinojau, kad viskas bus tik į gerą. Įgausiu neįkainojamos patirties, pamatysiu pasaulį, išmoksiu ispaniškai. Kelionė žadėjo daug daugiau pliusų, nei minusų.“
Moko lietuvių kalbos
Urugvajuje Dominyka gyvena jau devintą mėnesį. Pirmus septynis ji leido savanoriaudama edukaciniame centre „El Retoño“, savanorystės programai pasibaigus sulaukė malonaus konsulės pasiūlymo – mokyti kalbėti lietuviškai.
„Šiuo metu mokau lietuvių kalbos Lietuvos Garbės Konsulate, Urugvajaus Lietuvių Kultūros Draugijoje ir vieną šeimą privačiai. Taip pat padedu konsulei, Cecilia Hernandez Švobas, ir jos vyrui, Gustavo Martinez, draugijos direktoriui, versti elektroninius laiškus, bendrauti su ministerijomis ir organizacijomis Lietuvoje. Jei turiu laisvo laiko, keliauju į Live MVD Hostel padėti su buitimi“, – apie dabartinius užsiėmimus pasakoja Dominyka.
Dabar Dominyka kiekvieną dieną ruošia naują medžiagą lietuvių kalbos pamokoms, dirba su vertimais ispanų-lietuvių-anglų kalbomis, du kartus per savaitę važiuoja į konsulatą, du kartus per savaitę privačiai moko vieną šeimą.
Laisvu nuo darbo laiku mergina mėgaujasi bendraminčių draugija ir vietiniais malonumais. „Draugo namuose, kuriuose dabar gyvenu, visada daugybė žmonių, buvusių savanorių ar dirbančių organizacijose, todėl kiekvieną dieną esu apsupta pažįstamų, gaminame pietus ar vakariene kartu, vakarais šnekučiuojamės prie židinio. Kai buvo šilčiau (dabar čia ruduo), vienas populiariausių laisvalaikio leidimo būdų – eiti prie jūros su mate ir sausainiais“, – pasakoja mergina.
Su artimaisiais Lietuvoje Dominyka bendrauja internetu. „Dėkoju pasauliui už išvystytas technologijas ir galimybę „skaipintis“. Nors net ir susikambinti nėra taip lengva. Laiko skirtumas – 6 val, todėl su tėvais susiskambinam vos jau du kartus per mėnesį, savaitgalį, kai ir jie, ir aš esam laisvesni. Žinoma, jei yra kokių naujienų, susirašome per elektroninį paštą“, – vardija.
Lietuvių bendrija – itin didelė
Dominykos žiniomis, skaičiuojama, kad lietuvių Urugvajuje apie tris tūkstančius. Dažniausiai Lietuvių Kultūros Draugijoje organizuojamose renginiuose minint lietuviškasias šventes susirenka apie šimtas žmonių. Lietuvių bendruomenė Urugvajuje uoliai stengiasi puoselėti tautos tradicijas ir aktyviai palaiko bendravimą vieni su kitais.
„Organizuojami šventiniai pietūs, vaikų ir jaunimo šokių grupės šoka lietuvių liaudies šokius, sakomas padėkos žodis. Taip pat Jaunimo Sąjunga organizuoja žaidimus, gimtadienius, pasibuvimus. Šiuo metu jaunimo šokių grupė įtemptai repetuoja „Šokių Šventei“, vyksiančiai 2014 metų liepos pradžioje Vilniuje. Anksčiau dalyvaudavau tik šventiniuose pietuose, bet per šiuos du mėnesius labai prisirišau prie lietuvių bendruomenės ir stipriai dirbu jos labui. Mokau lietuvių kalbos, vertėjauju bendraujant su Lietuvos ministerijomis ir organizacijomis, stengiuosi padėti organizuojant bendruomenės kelionę į „Šokių Šventę“ – apie veiklą pasakoja Dominyka.
O ir vietiniai gyventojai, kad tokia Lietuva kažkur egzistuoja, žino. „Dauguma yra girdėję, kas yra Lietuva, kad šalia yra Latvija ir Estija, kai kurie prisimena, kad seniai seniai per radiją girdėjo apie Baltijos Kelią. Visi žino, kad „kažkur Europoje“, bet tiksliau niekas ir nepasakė“, – pasakoja mergina.
Nuotykio pradžioje Dominyka aktyviai stengėsi kaip įmanydama prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo – organizavo renginius, veiklas. „Pirmaisiais mėnesiais buvau įkvėpta lietuviškumo ir netgi surengiau su lietuviškus vakarus, besiklausant Lietuvos istorijos, bežiūrint video valgėme balandėlius. Kaip svarbiausius dalykus pabrėžiu, kad mes lietuviai ne rusai, mūsų kalba yra nuostabioji ir sunkioji lietuvių kalba, kad jau daugiau nei dvidešimt metų esame nepriklausoma valstybė ir kaip metų metus kentėję sovietų priespaudą, išsaugojome savo kalbą, tradicijas ir kultūrą“, – vardija Dominyka.
Neįkainojama patirtis
Namo į Vilnių Dominyka išskrenda birželio 9-ąją. Nė pati nepastebėjo, kaip greit Urugvajuje prabėgo laikas. Reziumuodama devynis svečioje šalyje praleistus mėnesius mergina vardija, kuo gali didžiuotis – draugais, patirtimi, įspūdžiais.
„Iš tiesų susipažinau su daugybę naujų žmonių, o per beveik devynis mėnesius buvo pakankamai laiko susikurti artimų draugų ratą. Čia bendravimas natūralus ir atviras. Susitinkame vieni kitų namuose, kartu gaminame vakarienę, žiūrime filmus ar šnekučiuojamės prie židinio. Vasaromis kiekvieną dieną eidavome drauge maudytis arba pasitikti saulėlydžių. Ne taip dažnai, bet susitikdavome ir mieste, eidavome į barą ar kavinę“, – apie bendravimo kultūrą pasakoja mergina.
Šiek tiek pakeliavo – nuvyko į Buenos Aires. „Pietų Amerikoje, kitaip nei Europoje, keliauti yra itin brangu. Atstumai žymiai didesni, nėra pigių skrydžių, traukinių verslas beveik neišvystytas. Pigiausia ir greičiausia iš Montevidėjaus yra aplankyti Buenos Aires. Kaip tik ten ir keliavau gruodžio mėnesį“, – pasakoja.
Tačiau svarbiausia, ką parsiveš iš Urugvajaus, Dominykai yra patirtis. „Pirmiausia, išmokau ispanų kalbą, o mokėti kalbą visada yra labai gerai. Susipažinau su turizmo verslu, dimplomatija ir tarptautiniais santykiais, socialinio darbo sunkumais, ragavau mokytojos duonos. Visa ši patirtis ateityje vienokiu ar kitokiu būdu pravers, ar susirasti darbą ar tiesiog praplėsti akiratį ir pasaulėžiūrą. Taip pat ir dvasinė patirtis yra itin svarbi – tapau savarankiškesne, ramesne, žinau, ko noriu iš gyvenimo ir pradėjau vertinti tai, ką turiu. Ir žinoma, pailsėjus nuo mokslų, esu kupina noro ir entuziazmo pagaliau pradėti studijas universitete“, – pasakoja mergina.
