Šiuo metu, kai jau seniai atrasti bei ištirti aukščiausi pasaulio kalnai ir giliausios vandenynų įdubos, liko vienintelė vieta Žemėje, kur galimi geografiniai atradimai – urvai. Jų tyrinėjimas sunkus ir pavojingas, nes dirbti tenka tamsoje, drėgmėje ir šaltyje.
Speleologija (urvotyra) – tai mokslas, tyrinėjantis urvus (olas, ertmes, plyšius), kitaip – požeminė geografija. Dažniausiai urvai susidaro vandeniui tirpinant ir kitaip veikiant tirpias uolienas, t.y. vykstant karstiniams reiškiniams. Speleologija – viena iš pavojingiausių veiklų, tačiau vien mokslu ji neapsiriboja. Speleologai užsiima ekstremaliu sportu, turizmu, kūryba (fotografavimu ir filmavimu po žeme), išradimais (speleo technikos tobulinimas), patiria geografinių atradimų džiaugsmą.
Ar Lietuvoje gyvuoja speleologija ir kaip ji puoselėjama mūsų šalyje, apie tai kalbėjomės su speleoklubo „Aenigma" pirmininke Laura Tamoševičė, kuri jau 11 metų užsiima urvų tyrinėjimu.
– Kaip manote, ar Lietuvoje yra pakankamai urvų tyrinėtojų?
– Urvų tyrinėtojų Lietuvoje šiuo metu yra daugiau nei pačių urvų, todėl galima juokauti, jog jų yra net per daug.
– Kokie žymiausi lietuvių urvotyrininkų nuveikti darbai speleologijoje?
– Daugiau kaip 50 atrastų naujų urvų Kryme (Ukraina), Karabi-Jailos plokštikalnėje. Dalis šių urvų gavo lietuviškus vardus („Skrynia“, „Slibinas“, „Saldainis“, „Altorius“ ir t.t.), o žymiausi iš jų – „Sezamas“ ir „Venta“, atrasti daugiau kaip prieš 20 m. „Sezamas“ ir „Venta“ gilesni nei 200 m ir jie patenka į giliausių Karabi-Jailos urvų dešimtuką.
Vandens lygio matavimai giliausiame pasaulio urve „Kruberio-Voronja“ (projektas „Gilyn į Žemės centrą“) esančiame Kaukazo kalnuose, Gruzijoje. Šiuose tyrimuose panaudota itin moderni matavimo įranga ir gauti svarbūs duomenys apie vandens lygio, teperatūros ir slėgio pokyčius urve. Daugiau kaip kilometras atrastų naujų požeminių ertmių Ispanijoje esančiame urve „S-7“.
– Kokie urvai yra žymiausi Lietuvoje?
– „Žalsvasis šaltinis“ – giliausias Lietuvos urvas (21 metro gylio); jis yra po vandeniu ir prieinamas tik žmonėms, užsiimantiems techniniu nardymu. „Karvės ola“ – seniai žinomas ir didžiausias pagal apimtis Lietuvos urvas, pastaraisiais metais taip pat apsemtas beveik iki pat įėjimo.
– Kas Lietuvoje finansuoja speleologų ekspedicijas ir tyrinėjimus?
– Ekspedicijos organizuojamos iš asmeninių ekspedicijos dalyvių lėšų. Grupinę įrangą stengiamės įsigyti iš klubo biudžeto, tik ji nuolat dėvisi ir ją nuolat reikia atnaujinti. Kartais pavyksta gauti finansavimą iš tarptautinių speleologinių organizacijų ar privačių rėmėjų, bet tam reikia suorganizuoti didelį ir skambų projektą (pvz., „Gilyn į Žemės centrą“).
– Ar Lietuvoje speleologija yra pakankamai išvystyta, lyginant su kitomis šalimis?
– Lietuviai niekuo neatsilieka nuo kitų šalių speleologų. Žinoma, jei urvai būtų nuo namų nutolę ne daugiau kaip 100 km ir juose lankytis būtų galima kiekvieną savaitgalį, situacija būtų dar geresnė. Užsienio speleologai, sužinoję, kad išsiruošę į ekspediciją mes turime „trenktis" ne mažiau kaip tūkstantį kilometrų, pajunta mums gilią pagarbą. Kaip šalyje, beveik neturinčioje natūralių urvų, Lietuvoje speleologija yra labai išvystyta. Bendradarbiaujame su Ukrainos, Rusijos, Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Lenkijos speleologais. Šiose šalyse dažniausiai yra tyrinėjami urvai.
– Kas sunkiausia ir kas įdomiausia speleologo darbe?
– Nors speleologija yra laisvalaikio užsiėmimas, pavadinti ją darbu gana tikslu. Mes netgi sakome, kad į ekspedicijas važiuojame ir einame į urvą dirbti. Sunkiausia yra fizinės sąlygos – fizinis nuovargis einant sudėtingu urvu ir transportuojant krovinį, drėgmė ir šaltis, nuolat tvyrantys urve, molis ir vanduo taip pat prideda papildomo „žavesio". Įdomiausia - nuolatinis smalsumas, klausimas „o kas ten – už posūkio, už šulinio, už akmens“. Taip pat dideliu atradimu tampa akistata su savimi ir kitais, nes žmonės urve tampa „gryni“, be kasdieninių kaukių, kurias dėvi civilizacijoje.
– Kokių reikia įgūdžių norint tapti speleologu?
– Visi įgūdžiai įgyjami praktikuojantis, per treniruotes ir keliones. Speleologija suteikia galimybę kiekvienam augti ir tobulėti, tokiu tempu, koks jam priimtinas, ir toje srityje, kuri jam labiausiai patinka. Speleologui tenka išlavinti ištvermę ir valią, nes sąlygos, kuriomis jam tenka būti, dažniausiai nėra itin patogios. Taip pat svarbi kantrybė, nes urvai už nekantrumą ir neatsargumą gali nubausti. Bet speleologai – ne „antžmogiai“, daugelis jų nėra net itin sportiški.
– Kiek kartų per metus Lietuvos speleologai leidžiasi į keliones – ekspedicijas?
– Auksinis vidurkis – 2-3 kartus per metus, tiek realiausia dirbančiam žmogui. Žinoma, yra tokių, kurie sugeba išvažiuoti iki 10 kartų į ilgesnes ar trumpesnes keliones, yra ir tokių, kurie išvažiuoja kartą per keletą metų.
– Kokie pavojai tyko urvų tyrinėtojų?
– Didžioji dalis nelaimingų atsitikimų urvuose įvyksta dėl pačių speleologų klaidų: neatsargumo, saugumo taisyklių nesilaikymo, nežinojimo ar patirties trūkumo. Griežtai laikantis saugumo taisyklių ir įvertinant savo galimybes, rizika sumažėja iki minimalios.
Tačiau ir urvuose yra pavojų, nepriklausančių nuo žmogaus: urvinė aplinka, potvyniai ir akmenų griūtys. Urvų aplinka – tai nuolatinė beveik šimtaprocentinė drėgmė, vos kelių laipsnių šiluma ir absoliuti tamsa. Tinkamai tam nepasiruošusiam žmogui ilgalaikis buvimas tokiomis sąlygomis gali tapti pražūtingu. Žiemą neinate į lauką be šiltų rūbų ir batų, taip ir urvuose – tinkama apranga, įranga ir elgesys leidžia urve išbūti daugiau kaip savaitę. Kas kita potvyniai ir akmenų griūtys, užklumpantys staiga ir dažnai netikėtai. Nors dažnai galima numatyti šiuos pavojus – patyrusi akis pastebi nestabilius uolienų darinius ir akmenų užvartas, kuriuos užkliudžius, jie gali pradėti byrėti.
Urvų polinkis į potvynį taip pat dažnai būna žinomas iš anksto, tokiuose urvuose stengiamasi lankytis sausiausiu metų laiku. Tačiau bėda ta, kad potvyniai urvuose kyla tuomet, kai paviršiuje prasideda smarkios liūtys. Ir nors prieš eidami į pavojingus urvus speleologai dažniausiai seka orų prognozes, kartais liūtis prasideda staiga tuo metu, kai žmonės jau yra urve ir jiems nespėjama pranešti apie pavojų (arba ir žinodami apie potvynį, jie jau nebespėja išlipti į paviršių). Dažniausiai potvynio metu žmonės nenuskęsta, bet kylantis vanduo urve juos atkerta nuo išėjimo ir jiems tenka laukti gelbėtojų arba kol nuslūgs potvynis.
– Kaip nakvojate urvuose?
– Statome požeminę stovyklą, kurioje įrengiame palapinę ir miegame miegmaišiuose. Palapinė apsaugo nuo vandens lašėjimo ir šiek tiek sulaiko šiltą orą. Valgį gaminame ir rūbus džioviname taip pat palapinėje, kad prarastume kuo mažiau šilumos. Kad būtų šilčiau, kartais miegmaišiuose miegame po du-tris žmones.
– Kokia temperatūra vyrauja urvuose?
– Nors tropinėse šalyse yra urvų, kuriuose šilta ar net karšta, urvuose, kuriuose mums tenka buvoti vyrauja žema temperatūra – nuo -2 laipsnių iki 8 laipsnių šilumos.
– Ko dažniausiai nauji speleologai labiausiai bijo pirmą kartą gyvenime leisdamiesi į urvą?
– Nukristi. Nesvarbu, ar leidžiasi virvėmis, ar lipa uolienomis, pirmais kartais žmogus urvu nepasitiki. Nepratęs prie tamsos ir prožektoriaus šviesos, naujokas sunkiai orientuojasi erdvėje, be to, jam neįprasta leistis šlapiomis, molinomis ir slidžiomis sienomis ar virve dėvint guminius batus ir pirštines. Liekni, smulkūs naujokai stringa visuose plyšiuose, kuriuos daug apkūnesni „seniai“ praeina net nepajausdami.
Savų baimių įveikimas yra neatsiejama kasdienybės urvuose dalis. Mums visiems, ir patyrusiems, būna baisu, kartais net labai, bet susikaupi ir „lipi per save", kartais tai pavyksta padaryti lengviau, kartais sunkiau.
– Kiek Lietuvoje yra speleoklubų? Ir kokie speleologų renginiai vyksta Lietuvoje? – Šiuo metu aktyvesni yra Vilniaus speleoklubas „Aenigma“ (www.speleo.lt) vienijantis visos Lietuvos speleologus ir interklubas „Spelaion“ (www.spelaion.lt), kurio nariais yra Vilniaus, Kauno ir Maskvos speleologai. Į speleo veiklą aktyviai įsitraukia nariai iš www.cavediving.lt. „Spelaion“ kasmet organizuoja speleotechnikos varžybas, kurias ypač pamėgo mūsų kaimynai baltarusiai, rusai. „Aenigma“ kiekvienų metų pabaigoje organizuoja fotokonkursą geriausioms speleonuotraukoms išrinkti, kuriame irgi gausiai dalyvauja užsienio šalių speleologai.
– Koks įsimintiniausias įvykis, nutikęs per Jūsų ekspediciją?
– Kartą Ispanijoje praėjome pro urvą, į kurį nesiruošėme lįsti. Tai buvo nedidelis apie pusės metro skersmens įėjimas, kurį pastebėjau todėl, kad einant pro šalį jis stipriai dvelkė šalčiu. Pro nedidelę įėjimo skylę matėsi kosmoso juodumo tamsa. Iš šalčio, sklindančio iš urvo įėjimo, buvo aišku, kad nepaisant įėjimo dydžio ten atsiveria didelė erdvė. Aš lig šiol prisimenu tą šaltą juodą tamsą, traukiančią kaip magnetas, ir gailiuosi, kad taip ir neįlindau į šį urvą. Urvų, kurių nebaigei tyrinėti, neįmanoma pamiršti, juos prisimeni vėl ir vėl, mintyse po juos vaikštai, nori sugrįžti ir pabaigti, ką pradėjai, sužinoti – o kas gi ten toliau...
Laura Tamoševičė pati vadovauja ir organizuoja keliones. Didžiausias gylis, kuriame ji yra pabuvojusi - 1400 metrų (Kruberio-Voronjos urve, Gruzijoje). Lietuvė Saulė Pankienė yra nusileidimo į urvo gylį rekordininkė, ji nusileido net į 2140 metrų gylį.
Giliausi pasaulio urvai: 1. Kruberio - Voronja (Gruzija) 2 191 m; 2. Snežnaja - Mežonovo - Iliuzija (Gruzija) 1 780 m; 3. Gouffre Mirolda / Lucien Bouclier (Prancūzija) 1 733 m; 4. Lamprechtsofen Vogelschacht (Austrija) 1 632 m; 5. Reseau Jean Bernard (Prancūzija) 1 602 m;
Šių metų kovo 4 d. Lietuvoje išvysime naujausią Jameso Camerono prodiusuotą nuotykių dramą „Sanctum“, pasakojančią apie speleologų nuotykius. Pasak filmo kūrėjų, „Sanctum“ paremtas tikrais įvykiais. Lietuvos kino teatruose filmas bus rodoma 3D ir įprastu 2D formatu.
Nuotraukų autorystė: Fotografai: Artūras Artiušenka, Jesus El Murciano nuotrauka, Giedrius Steiblys, Maksim Čub, Niall Tobin, Tadas Sidaravičius, Vidmantas Balkūnas, Violeta Bladžiūnaitė, Irena Gudaitienė. Visos nuotraukos iš www.speleo.lt archyvo.
