Sraigtasparnių pilotų Lietuvoje nėra daug, bet būtent tokį darbą prieš keliolika metų pasirinko Rokas Pauliukaitis. Sraigtasparnių eskadrilės C grandies vadas, pilotuojantis Mi-8, sako mylintis savo darbą. Ir nors savaitę trunkantys budėjimai poste atskiria nuo šeimos, o vykdant paiešką ir gelbėjimą kartais tenka susitaikyti su pralaimėjimu prieš mirtį, vyras to nekeistų į jokią kitą profesiją.
– Prieš dvejus metus Latvijoje gesinote didžiulį miškų gaisrą, kurį atsimenate iki šiol, kaip jautėtės atlikdamas darbą ir po to?
– Pasakysiu atvirai, tuo metu nesigilini į jausmus. Man nurodo vietos, kuriose yra židiniai, koordinates. Kiekvienas pilotas mato daugybę židinių, bet gesinti turi tik konkrečiai jam nurodytą. Taip pat nurodoma, kaip paskleisti vandenį, atsižvelgiant į tai, kokį poveikį reikia padaryti tam židiniui. Vienose vietose reikia vandenį leisti pliūpsniais, mažesniu greičiu, kitur jį paskleisti platesnėje teritorijoje kaip lietų, dar kitur tiesiog drėkinti žemę, nors jau ir nebedega.
Sraigtasparnio nešamame specializuotame, gesinimui skirtame vandens rezervuare telpa 2 tonos vandens, bet jis išpilamas skirtingais būdais, kaip liepia gaisrininkai. Tam, kad visai užgesintumėme židinį, skraidėme gal dvi valandas kas 5 minutes. Per tą laiką išpylėme 120 tonų vandens ir tik tada matėsi pokytis.
