MANO VIETNAMAS. 2 DALIS
Naujoje vietoje turi ne tik susikurti naujus namus, prisipratinti miestą, bet ir susigrąžinti identitetą. Lietuvoje paprasta: į klausimą, kas esi, atsakai pasisakydamas pareigas. Be to, situacijų, kai turi prisistatyti naujam žmogui, būna ne taip ir daug. Daugiausia tai darbinė aplinka, kur viskas oficialu, paviršutiniška ir parašyta vizitinėje.
Vietname pirmus kelis mėnesius neturėjau jokių pareigų, jokio „sukramtyto“ atsakymo, kas esu, o prisistatyti reikėdavo dažnai. Tada susipindavo liežuvis: „aaa… baigiau teatro režisūrą… dirbau renginių režisiere, bet dabar kaip ir nedarau nieko, susijusio…“, „aaaa… šiuo metu rašau, bet negalėčiau savęs pavadinti rašytoja, nes… aaa…“, „kuriu visokius dalykus, bet žodis „menininkas“ toks abstraktus…“, „aaa… koks įdomus klausimas, dar neišsiaiškinau, kas esu…“ ir panašiai. Kai klausydavausi savęs iš šalies, visi šie atsakymai atrodydavo kaip kažkoks išsisukinėjimas.
„Atvažiavau į Vietnamą, kad sužinočiau atsakymą į šį klausimą“, – toks dabar būtų mano atsakymas.
Vos atvykusi į naują šalį neturėjau savo vietų, savo žmonių, tad ėjau ten, kur kvietė, bendravau su tais, kurie su manimi bendravo. Naujiems žmonėms stengiausi patikti, net kai dar nežinojau, ar jie patinka man. Toks keistas laikas, kai ieškojau ne tik žmonių, vietų, bet ir savęs tarp tų žmonių, toje rutinoje, savo sprendimų tarp galimybių pasirinkti…
Norėjau likti savimi ir neskubinti įvykių, bet teko, nes troškau pritapti, draugauti, turėti kam paskambinti ir su kuo susitikti. Tad dalyvaudavau pokalbiuose apie dalykus, kurių neišmaniau, ir, paklausta nuomonės, išlemendavau kokią nesąmonę vietoje prisipažinimo, kad neturiu žalio supratimo. Pirštu durdavau į valgiaraštį, nes nežinojau, kas ką reiškia. Mano šilkinė suknelė atogrąžų klimato sąlygomis lipdavo prie kūno, o pažastyse matydavosi dvi didžiulės šlapios dėmės…
Būti savimi naujoje vietoje kartais reikšdavo būti nevykėle.
Klausiausi visokių patarimų: „tau reikia susisiekti su ta teatro trupe…“, „tau reikia susipažinti su ta aktore…“, „teatro scena čia beviltiška…“, „čia visi tokie nuobodūs…“ Seniai čia įsikūrę užsieniečiai pristatydavo Saigoną kaip Azijos provinciją ir patys jausdavosi gerai, nes atsiribodavo nuo šio epiteto. Tie, kurie gyveno dar seniau, pasakodavo, kaip Saigonas pasikeitė ir tapo pasaulinio lygio miestu. Šypsojausi ir linkčiojau, priėmiau viską už gryną dongą, nors nepajėgiau suprasti, kaip miestas gali būti nuobodus, kai gatvėje be vargo įmanoma pamatyti ant motorolerio vežamą išskrostą kiaulę. Arba kaip jis gali būti pasaulinio lygio, kai tos kiaulės kapstosi purve kitapus prabangaus prekybos centro tvoros.
Užtruko, kol supratau, kad reikia klausytis daugiau muzikos, o ne patarimų.
