Antras mūsų butas buvo sename name prie Phrom Phong BTS stotelės, viename iš pirmųjų Bankoko daugiaaukščių, ir… 41 aukšte. Čia kylant liftu net užguldavo ausis, o aukščio bijantiems draugams išžengus iš lifto reikėdavo keleto sekundžių atsitokėti.
Jeigu ne karštis, balkone būčiau įkūrusi biurą, sėdėjusi ištisas dienas ir dariusi 180 laipsnių vaizdo meditaciją, kai stebi, kaip horizontas keičiasi per dangų judant saulei – ji pakildavo vienoje langų pusėje ir nusileisdavo kitoje. Meditacija galėdavo tęstis visą naktį, nes Bankoke niekada neužgęsta šviesos. Žiūrėdavau pro langą ir sau po kojomis matydavau centrinio Bankoko dangoraižių panoramą ir visas tas šviesas languose, už kurių gyveno meilės istorijos, vakarienės kvapas, vaiduoklių baimės ir spalvotos svajonės. Kai tik įsivaizduodavau visa tai, mano širdis imdavo šokti.
Turint galimybę džiaugtis tokiu vaizdu būdavo sunku užmigti.
Dar užmigti sunku būdavo dėl 2014 metų pabaigoje vykusių protestų. Kelis mėnesius centriniame Bankoko parke ir pagrindinėse miesto sankryžose protestavo, tai yra gyveno, tūkstančiai žmonių, reiškiančių nepasitenkinimą dėl premjerės Yingluck Shinawatros ir reikalaujančių jos nuvertimo. Asok sankryža buvo visai netoli mūsų namų, taigi kasdien pravažiuodavome viršžeminiu traukiniu virš protestuotojų galvų, išskirtiniais atvejais sustodavome nufotografuoti mėlyna, balta ir raudona atributika pasidabinusios publikos, o pro namų langus girdėdavome skanduojant: Gaan laa ok! (liet. pasišalinti) arba Gaan tut ja rit! (liet. sukčiauti).
Man įdomiausia buvo sekti protestų pristatymą spaudoje. Tailando žiniasklaida aktyviai transliavo žinutę „esame laimingi, linksmi protestuotojai“. Tą žinutę lengvai perėmė ir platino net mano užsieniečiai draugai – jie viešino asmenukes kartu su išsišiepusiais protestuotojais ir rašė ant feisbuko sienos: „Praleidau valandą su protestuotojais. Kaip buvo faina stebėti šokančius ir dainuojančius žmones. Jie visi tokie draugiški ir taikiai nusiteikę…“
Ši žinutė netiesiogiai kvietė „ateiti gerai praleisti laiko“. Geras laiko leidimas, arba sanuk, yra svarbus tajų kultūroje, dėl to savo balkone galėjome ir mes klausytis muzikos, dainų, populiarių atlikėjų koncertų. Linksmieji protestuotojai su šeimomis buvo ne tik nemokamai autobusais vežami iš kaimų į sostinę ir nemokamai maitinami, linksminami, bet ir už kiekvieną protestuojant praleistą dieną gaudavo kažkiek pinigų. Sklido kalbų apie skirtingas sumas: nuo 20 iki 100 batų, kas daugumai yra gerokai daugiau nei dienos uždarbis laukuose. Ir, svarbiausia, jie buvo geri piliečiai ir darė tai, ko buvo mokomi nuo vaikystės: garbino karalių, pakluso įsakymui, nekėlė nereikalingų klausimų ir „buvo savo vietoje“.
