Be viso šito, mes turėjome ir tikrą gyvenimą: dribsniai su pienu pusryčiams, kai nebėra pieno; pokalbiai skaipu su namiškiais ir užstrigęs vaizdas; penktą kartą keičiama straipsnio antraštė, kuri vėl netinka; šlapias kilimas prie atidaryto lango po à la saulėtos dienos… Bet va – išvažiuodavome savaitgalį iš miesto ir pamatydavome žalią ryžių lauką. Bet tokį žalią, kad iš visų didžiųjų raidžių. Arba žalią kaip iš filmų. Arba tą žalią, kur filmuose net nerodo, bet viskas nufilmuota tos žalios fone.
Ir tada gyvenimas vėl nebeatrodydavo tikras.
Užtrukome, kol iš sutrikusių turistų tapome smalsiais keliautojais, o iš bailių naujakurių – drąsiais tyrinėtojais. Lūžis įvyko Vietname. Pamenu tą momentą, kai eilinis nesusipratimas privertė mane pasijusti ne pašaliete, kaip pirmais gyvenimo Vietname mėnesiais, bet vietine. Sava. Tąkart pasiklydau – važiuodama autobusu pražiopsojau stotelę ir buvau išlaipinta didžiulėje autobusų stotyje. Tokie trečiojo pasaulio susisiekimo taškai mane visada gąsdindavo: jie neturi nei pradžios, nei pabaigos, o ką jau kalbėti apie sistemą. Čia vairuotojai šaukia krypties pavadinimą, keleiviai šaukia ieškomo miesto pavadinimą, iš kažkur atskrieja atsakymas apie tinkamą autobusą, tada šaukiama ieškant to autobuso... Visi šaukia, rėkia, grumdosi minioje, nešasi krovinius arba samdo vežikus – jie skuba ir gali pervažiuoti, jeigu pasipainiosi kelyje.