„Azijos avantiūra buvo kaip tigro narvas. Jaudinausi ir bijojau prieš atidarydama to narvo duris, bet įėjau ir ne tik gavau progą paglostyti šį įdomų, pavojingą katiną, bet ir įsidrąsinusi prisiglaudžiau prie jo ir pajutau švelniąją plėšrūno pusę. Gyvenimas Azijoje patvirtino, kad verta lįsti tigrui į nasrus. Juk visada yra galimybė, kad jis tavęs nesuės!“ – prisipažįsta knygos autorė, renginių režisierė ir dramos mokytoja, 2011-aisiais drauge su būsimu vyru pasiryžusi avantiūrai – metus praleisti Vietname.
Didžiausiame šios šalies mieste pora gyveno dvejus metus, tačiau Azija nebepaleido: dar porą metų juodu kūrė gyvenimą Tailando sostinėje Bankoke.
Eglės kelionės nesibaigė: knygą apie tai, ką patyrė Azijoje, ji parašė jau kitame pasaulio kampelyje – Naujojoje Zelandijoje. Čia jie su vyru Aurimu gyvena penkerius metus, augina dukras Oną Ditę ir Uršulę.
Interviu su autore galite rasite čia.
ĮŽANGA: gyvenimą pakeitęs pokalbis skaipu
Sunkiausia išvažiuojantiems gyventi į Aziją yra apsispręsti išvažiuoti.
Aš ir mano vyras Aurimas apsisprendėme 2010 metų pabaigoje. Tai buvo mūsų pereinamieji metai: perėjimo iš studentiško gyvenimo į realybę… Susidūrimas su realybe mane išgąsdino. Aurimas pasipiršo, žvalgėsi buto, abu dirbome rimtus darbus ir galėjome lengvai nuspėti, kaip toliau klostysis mūsų gyvenimas…
Tik dabar suvokiu, kad tokio gyvenimo vizija tada mane pradėjo paniškai gąsdinti. Tuoktis? Nes liaudies išmintis byloja, kad neverta blaškytis? Ne, nenorėjau. Susilaukti vaikų, nes ta pati išmintis viską rikiuoja pagal eiliškumą: mokslas, vedybos, šeimos pagausėjimas? Ačiū, ne. Pamenu save galvojančią: visada bus taip, kaip yra dabar. O kaip tuo metu buvo, man nepatiko. Nepatiko mūsų namai, nepatiko darbas, nepatiko Aurimas ir jo iš prigimties nemaištingas charakteris... Užtruko, kol suvokiau, kad viskas man nepatiko dėl to, kad pati sau nepatikau.
Nepatiko, kad nekalbu trimis užsienio kalbomis, neturiu draugų iš viso pasaulio, neišgyvenau neįtikėtinų istorijų ir mano kelionių geografija apsiriboja tik Europa. Nepatiko, kad nerašau įdomiomis temomis (tuo metu rašiau renginių scenarijus), neišeinu iš savo komforto zonos ir nedarau odą šiurpti verčiančių dalykų.
Tas nepatikimas pasireikšdavo konfliktais su Aurimu, o kai būdavau geros nuotaikos, garsiai pasvajodavau, kad reikia viską mesti ir važiuoti kur nors toli toli. „Gal į kokią Aziją“, – vis dažniau pasakydavau. Kažin kodėl įsivaizdavau, kad Aurimas ten, kažkur Azijoje, turėtų lengvai susirasti darbą pagal specialybę (jis – statybos inžinierius), o aš galėčiau mokyti dramos (esu baigusi teatro režisūrą).
Bet Aurimas, pasirodo, nebuvo tokio nemaištingo charakterio, kaip maniau, ir slapta nuo manęs išsiuntė kelis gyvenimo aprašymus į Pietryčių Aziją. Tą dieną grįžau iš darbo vėl pikta kaip širšė, o Aurimas mane pasitiko su marškiniais, kaklaraiščiu, trumpikėmis vietoje kelnių ir… plačia šypsena. „Tik ką skaipu kalbėjau dėl darbo Vietname. Manau, kad pasirašysiu sutartį“, – pranešė gyvenimą keičiantį faktą.
