Vietnamas vadinamas „vienu iš paskutinių pabudusių Azijos tigrų“. 1986 metais komunistų valdžia priėmė sprendimą atverti šalies duris pasauliui, o prieš vos daugiau nei du dešimtmečius priimta konstitucija įteisino esminius pakeitimus ir atnešė į Vietnamą naują plėtros erą. Kartu atėjo rinkos ekonomika, investicijos, turizmas bei lemiami pokyčiai visuomenėje. Arba, kaip patys vietnamiečiai sako, pajudėjo „tigras ant dviračio“.
Mano geras draugas Vietnamo išeivis Ai, kurį jau minėjau, į Vietnamą grįžo 1991 metais po dvidešimties metų gyvenimo Šveicarijoje. Buvęs bankininkas tiesiogiai stebėjo šalies vystymosi procesą ir pats jame dalyvavo konsultuodamas pirmuosius besikuriančius Vietnamo bankus. Po 20 metų gyvenimo tėvynėje Ai sako, kad nedaug vietų pasaulyje pasikeitė taip, kaip jo gimtinė per pastaruosius du dešimtmečius. Nepaisant to, pabrėžė, kad Vietnamas vis dar yra „paslaptingas gyvūnas, kurį norisi paglostyti“.
Kartą Ai pakvietė mane susitikti Le Cong Kieu gatvėje. „Noriu parodyti tau tikrąjį Saigoną, kokio greitai nebebus“, – sakė jis. Čia namus nuo saulės ir triukšmo vis dar saugojo autentiškos kolonijinio stiliaus medinės langinės, vakare gatvę apšvietė art deco šviestuvai, istoriją priminė iš viso miesto surinkti ir čia pat parduoti išstatyti antikvariniai baldai, knygos, lempos, ventiliatoriai ir kiti sendaikčiai, panašūs į Paryžiaus antikvarinių daiktų turguose randamus lobius. Atradimo džiaugsmu spinduliavo vienas kitas netyčia užklydęs turistas.