– Norėčiau pradėti nuo klausimo, tikiuosi, tinkamo įžangai: ar jūs – vokietis?
– Turite galvoje etninę kilmę?
– Taip.
– Esu vokietis, ne žydų kilmės. Tuojau po Antrojo pasaulinio karo iš Rytų Prūsijos plūdo didžiulė vokiečių pabėgėlių banga. Mano mama kilusi būtent iš tokių vokiečių pabėgėlių šeimos. Tuo metu mirė mano mamos mama, mama liko viena, ir po kelerių metų jau Vakarų Vokietijoje susitiko būsimą mano tėvą.
Vakarų Vokietijoje tokie atvykėliai iš Rytų buvo laikomi antrarūšiai, tiesa, jų ten buvo labai daug. Mano senelis iš tėvo pusės buvo vidutinis ūkininkas Rytų Vokietijoje. Sovietai nusprendė, kad jis linkęs į sabotažą prieš valdžią ir suėmė dešimčiai metų. 1945 m. mano tėvas, kuriam anuomet buvo penkiolika, slapčia paspruko į Vakarus pasiėmęs saujelę cukrinių runkelių sėklų ir ten pradėjo ūkininkauti.
Taigi, mano šeima nukentėjo nuo karo, o vėliau ir nuo komunistinio režimo. Senelis buvo kalinamas sovietų, tapo jų parodomojo teismo auka, grįžo tik 6-ojo dešimtmečio vidury. Sugrįžęs neįstengė pritapti ir po kelių mėnesių numirė, nes buvo labai nusilpęs ir ligotas. Anas laikotarpis buvo tragedija ir mano tėvui, ir mamai. Jos mama žuvo, kai jos abi plaukė garsiuoju pabėgėlių laivu, pradėjusiu kelionę iš Gdansko. Laivas buvo išties įspūdingo dydžio, į jį susigrūdo apie 9 tūkstančiai pabėgėlių. Jis vadinosi „Gustloff“. Tai buvo viena didžiausių pabėgėlių katastrofų, per kurią pavyko išsigelbėti vos tūkstančiui, o žuvo apie aštuonis tūkstančius žmonių. Juos torpedavo povandeninis laivas.
Štai tokios yra mano šeimos istorijos.
