Idėja apie žmonių bendrystę paskatino Rimutę visus lietuvius, nesvarbu, kurioje šalyje jie begyventų, suburti per saviugdos knygas. Moteris yra nekomercinio projekto iknygos.lt įkūrėja. Ji rūpinasi pasaulinį pripažinimą pelniusių knygų apie sąmoningumą, kuriose pateikiami principai ir praktikos padeda sąmoningai kurti teigiamus pokyčius gyvenime, vertimu. Taip pat ji rengia knygas vaikams. Knygos leidžiamos tradiciniu formatu, elektroniniu ir audioformatu, o pelnas už jų pardavimus keliaus turintiems regėjimo ir klausos negalią Lietuvos žmonėms.
– Kaip viskas susiklostė, kad atsidūrėte Amerikoje?
– Pirmą kartą Amerikoje apsilankiau dar 1996 m., atvykusi į Kaliforniją. Ji man buvo nepažįstama ir svetima, žiūrėjau į ją sovietmečio ideologijos akimis. Tuo metu tiesiog aplankiau ten gyvenančius giminaičius. Po 5 savaičių viešnagės grįžau prie įprastų darbų. Dirbau farmacininke, turėjome krovinių pervežimo verslą. Viskas, regis, sekėsi neblogai, tačiau Amerikos trauka vis augo...
Praėjus jau nemažai laiko po mano grįžimo į Lietuvą, giminaitis Amerikoje pateko į avariją ir paprašė pagalbos. Iš pradžių jam padėjo mano buvusio vyro sesuo, po to atėjo ir mano eilė. Pabuvusi keletą mėnesių, vėl grįžau į Lietuvą. Bet giminaičio liga progresavo, jis paprašė pasilikti ilgiau.
Lietuvoje bendravau su išsilavinusiais žmonėmis, o Amerikoje pradėjau nuo žemesniojo socialinio sluoksnio.
Tai buvo gana nelengvas apsisprendimas, tačiau jį paskatino ir įvykiai mano pačios asmeniniame gyvenime – jutau, kad šeima pradėjo byrėti. Pamaniau, galbūt trumpas pagyvenimas atskirai padės rasti atsakymus, kurių neradome kartu, kaip išsaugoti šeimą. Deja, to nepavyko.
Gyvendama čia pamačiau visai kitą vaizdą, nei mums buvo kalbama apie Ameriką mokyklose, rašoma laikraščiuose. Lietuvoje teko bendrauti su pakankamai išsilavinusiais, šviesiais žmonėmis, o Amerikoje pradėjau nuo žmonių iš vadinamojo žemesniojo socialinio sluoksnio. Menkos anglų kalbos žinios stipriai apribojo mano bendravimo galimybes, pokalbių gylį ir prasmingumą. Ilgėjausi lygiaverčio pokalbio apie poeziją, teatrą, įžvalgų apie ką tik peržiūrėtą filmą.
Taigi atsidūręs svetimame krašte, neišvengiamai tampi kitoks, svetimas. Dirbau masažo salone, kuriame buvo įvairių tautybių žmonių, kalbančių su įvairiais akcentais. Iš pradžių man buvo labai sunku juos suprasti ir su jais kalbėtis. Dėl kalbos nemokėjimo iš jų sulaukdavau netgi patyčių. Supranti, kad tai yra kvaila, bet kol neišmoksi kalbos, netapsi lygiavertis.
Dirbau labai daug ir sunkiai ir per atkaklų darbą išsikovojau gerą vardą, todėl klientų netrūko. Tačiau svetimame krašte teko iškęsti daug ką – išdavystes, nepriteklius, vienatvę.
Būdama viena supratau, kad tik mano pačios rankomis viską pakelti sunku. Visada lengviau, kai šalia turi žmogų, kuris pakelia tavo pavargusį kūną ir sielą. Dabar aš jau turiu tikrų draugų, tačiau juos susirasti nebuvo paprasta. Amerikoje nėra stiprios draugystės tradicijos, nes susiduria labai daug skirtingų kultūrų, dėl to nėra lengva vieniems kitus suprasti.
– Kodėl tuomet nusprendėte visgi likti?
– Stiprybės man teikė sūnus. Žinojau, kad jam čia atsivers daug daugiau galimybių. Labai tikėjau jo sugebėjimais. Džiaugiausi kiekviena jo sėkme, nepaprastai didžiuodavausi ne tik gerais jo pažymiais, bet ir tada, kai jis tapo krepšinio komandos kapitonu, sugebėjo visus komandos draugus suburti kartu. Jo suburta komanda pasižymėjo išskirtiniu komandiniu žaidimu – iki tol mokykloje to nebuvo.
Sūnus tapo mėgstamas ir mylimas mokykloje. Buvo smagu, kai žmonės klausdavo – iš kur tas vaikas, kuris taip gerai žaidžia krepšinį? Man buvo gera ištarti savo tėvynės vardą – Lietuva. Dauguma jos net nežinodavo.
Nemaža dalis vietinių į atvykėlius iš kitur žiūri kaip į kitokius. Kad būtumėme priimti ir tinkamai reprezentuotume savo šalį, turime mokytis naujų dalykų, visada stengtis įnešti į kitą šalį kuo daugiau gėrio: geru darbu, tikrumu, savo geromis savybėmis praturtinti kraštą, į kurį atvykome. Aš visada jaučiausi atsakinga už savo tėvynę – stengiausi, kad apie lietuvius kiti žmonės susidarytų teigiamą nuomonę. Juk šaukštas deguto tikrai gali sugadinti visą statinę.
Todėl buvo be galo malonu, kai mokyklos baigimo šventėje iš kelių tūkstančių moksleivių direktorius užsiminė apie mano sūnų. Prisiminė, kaip jį pastebėjo pirmą kartą. Pasakojo: „Nė vieno vaiko nemačiau, kad kuris pakeltų nukritusią šiukšlę, o jis sugrįžo, pakėlė ją ir įmetė į šiukšliadėžę. Norėjau sužinoti, iš kur tas vaikas.“ Tokiomis mažomis detalėmis mes paliekame įspūdį apie savo šalį.
Kai sūnus baigė mokslus, pagalvojau, kad jau viską padariau dėl jo, toliau jis gali gyventi savarankiškai. Ir jau planavau grįžti į Lietuvą.
Tuomet įvyko netikėtas ir staigus gyvenimo posūkis. Sutikau žmogų, kuris priėmė mane tokią, kokia esu. Ištekėjus už jo, mano ir mano sūnaus gyvenimas tikrai pasikeitė į gerąją pusę. Dabar turime nekilnojamo turto kompaniją ir jai vadovaujame kartu. Taip pat įkūrėme menų fondą, kuris remia dailės besimokančius vaikus, pradedančiuosius dailininkus.
– Kaip dabar jaučiatės Amerikoje? Kokias amerikiečių tradicijas pati perėmėte?
– Man labai patinka, kad jie moka džiaugtis. Nenoriu įžeisti savo tautiečių, bet mirusių žmonių garbinimo, koks yra pas mus Lietuvoje, čia beveik nėra. Jie džiaugiasi žmonėmis, kol šie dar yra gyvi. Nesakau, kad užmiršta mirusiuosius, tačiau kapų taip dažnai nelanko, daugiau leidžia gyventi žmogui jų prisiminimuose. Ir Mirusiųjų paminėjimo diena jiems yra šventė, per kurią jie prisimena savo mirusius artimuosius šiltai ir šviesiai.
Ir laidotuvės čia kitokios. Per jas žmonės prisimena mirusiojo juokus, linksmus nutikimus, ir visa salė kvatojasi. Nėra jokių slegiančių raudojimų – žmogus išlydimas su gera, šviesia emocija. Kai jie lieka vieni, grįžta į tuščius namus, aišku, vis tiek rauda, turi išgedėti netektį. Bet jų laidotuvės man labai gražios.
Man patinka Padėkos diena, kai visi namiškiai susirinkę dėkoja vienas kitam. Ir ši tradicija tikrai gyva. Aš į ją įnešiau dar vieną aspektą – pakviečiau prisijungti, jeigu jie tik gali, ir tuos žmones, kurie dirba mums. Iš pradžių buvo juntamas tam tikras nejaukumas – juk paprastai prie stalo sėdasi tik šeimos nariai. Bet aš norėjau, kad padėkotumėme vienas kitam už kartu kuriamą namų jaukumą ir pasidalintumėme tą kalakutą.
Laidotuvės čia kitokios. Per jas žmonės prisimena mirusiojo juokus, linksmus nutikimus, ir visa salė kvatojasi.
Amerikiečiai neturi tokių stiprių Naujųjų metų, kokius mes turime iš sovietmečio. Kalėdas jie švenčia tik vieną dieną, kadangi šalyje yra labai daug religijų ir visoms reikia dėmesio.
Yra trys dalykai, kuriuos labai nemandagu paliesti pokalbio metu, – pinigai, religija ir politinės pažiūros. Kadangi mano vyras amerikietis, šventes švenčiame pagal jų tradicijas. Bet niekada nepamirštu ir lietuviškų.
Turėjau nepaprastą progą pabendrauti su aktore Olita Dautartaite. Užėjus pandemijai ji įstrigo Amerikoje, todėl pasikviečiau ją pagyventi pas mus. Niekada nepamiršiu mūsų vakarų, kai išėjusios pasivaikščioti dainuodavome lietuviškas dainas, Olita skaitydavo lietuvišką poeziją, švęsdavome lietuviškas šventes. Užsakydavau lietuviškos duonos ir sūrio, valgydavome bulvinius blynus su lašinukais. Ar tai ne puiku? Mes visur galime jaustis puikiai, jei to tikrai norime.
