Patekti į polikliniką – jokių šansų
„Nors daugelis šiuo metu skundžiasi dėl sveikatos paslaugų prieinamumo, aš pati iki šiol problemų dėl to niekada neturėjau. Gal ir neturėjau rimtų bėdų. Ypač patiko, kai karantino metu atsirado nuotolinės konsultacijos, kurios leidžia su šeimos gydytoja susisiekti patogiai ir tikrai labai greitai – visada gaunu šią konsultaciją, kai man jos prireikia staiga, neplanuotai. Vizito pas specialistus, aišku, tenka palaukti, bet paprastai į juos kreipiuosi dėl neskubių dalykų“, – pasakoja pašnekovė.
Toliau savo istoriją ji dėlioja taip:
„Pastarąsias dvi savaites teko izoliuotis kaip grįžusiai iš užsienio. Pirmoji savaitė praėjo sklandžiai, o antrąją netikėtai prasidėjo nemalonūs pojūčiai pilve.
Pirmą dieną maniau, kad kažką ne taip suvalgiau, nors niekaip neatsekiau, ką. Termometras rodė 37,1–37,2, taigi pernelyg nesijaudinau. Antrą dieną situacija nepagerėjo, o vakare temperatūra pakilo virš 38 laipsnių padalos, todėl ryte iš karto paskambinau į polikliniką.
Tuomet viskas ir prasidėjo.
Gydytoja patarė tiesiog važiuoti į ligoninę pačiai, juk skubus atvejis, nors iškilo abejonė, ar tikrai galiu.
Kai per visą dieną nesulaukiau savo šeimos gydytojos skambučio, pamaniau, kad čia kažkas ne taip, nes gydytoja – labai pareiginga ir paskambina greitai. Taigi paskambinau į polikliniką dar kartą. Paaiškėjo, kad ryte registratorė buvo pasimetusi laike – gyveno viena diena į priekį, todėl ir užregistravo mane kitai dienai. Visgi suveikė žmogiškasis veiksnys – visas mano bėdas iš naujo išklausiusi registratorė, jau visai besibaigiant poliklinikos darbo laikui, pasivargino paieškoti gydytojos, kuri sutiktų man suteikti konsultaciją.
Gydytoja, išgirdusi, kad aš karščiuoju, pasakė, kad į polikliniką įleista nebūsiu, todėl išrašė siuntimą į ligoninės priimamąjį. Mat abi supratome, kad nei kraujo tyrimų, nei echoskopijos nuotoliniu būdu niekas man nepadarys.