Jei kavos aparate baigėsi pupelės, nėra ko kaltinti, tik save.
Pirmą kartą su šia realybe susidūriau 2009-aisiais, ir viskas baigėsi žiauria nesėkme. Aš buvau baigusi koledžą prieš devynis mėnesius ir jau buvau atleista iš savo pirmojo etatinio darbo, nes Amerikos ekonomiką tuo metu purtė Volstryto krizė.
Moteris, kurią pažinojau tik iš interneto skelbimų portalo, pasamdė mane, kad rašyčiau tinklaraščio įrašus jos mados tinklapiui. Man tikrai pasisekė, bet mano gyvenimas pasikeitė iš esmės. Gyvenau kaip amžina 13-metė, kurios vasaros atostogos niekad nesibaigia – jokių dievų, jokių šeimininkų, jokių tėvų, jokio miego. Man prireikė dvejų metų, kol „gyvai“ susitikau su savo bendradarbiais, ir aš dažnai fantazuodavau apie tai, kaip pietauju su gyvu žmogumi ar net tiesiog susiduriu su kuo nors pakeliui į tualetą. Koks būtų jausmas vėl turėti „darbo“ drabužius?
Niekada nesitikėjau, kad ilgėsiuos 45 minutes trunkančios kelionės į darbą, kuriame man tekdavo sėdėti prie ankšto stalo improvizuotame biure, įsikūrusiame virš golfo klubo profesionalams skirtos įrangos parduotuvės – tame savo pirmajame etatiniame darbe, rinkodaros skyriuje, atlikdavau smulkias nereikšmingas užduotis.
