Ji buvo pakviesta į gimtadienio vakarėlį vietiniame gimnastikos centre. Ji ruošėsi būsimam savo šokių būrelio pasirodymui. Ji dievino savo klasės mokytoją ir puikiai sutarė su klasės draugais, o per pertraukas, padedama geriausios draugės, mokėsi kuo aukščiau užsikarti ant laipynių.
Pavasarį visos šeimos patyrė, ką reiškia, kai jokios įprastos vaikystės veiklos nebelieka, tačiau mano dukrai tokia socialinio gyvenimo pertrauka atrodė ypač grėsminga.
Mano aštuonmetė serga Dauno sindromu ir, pagal įtrauktį skatinančio ugdymo programą, ji nuo pat darželio lanko įprastas ugdymo įstaigas. Toks įtraukimą skatinantis ugdymas davė didžiulės naudos – ji ne tik užmezgė tvirtų draugysčių, bet ir tapo vertinama mokyklos bendruomenės nare. Bet dabar baiminuosi, kad tebesitęsiantis nuotolinis mokymasis ir santykinė mūsų izoliacija tolydžio didins atotrūkį tarp mano vaiko ir jos bendraamžių ir sukels grėsmę ilgalaikiams jos vystymosi tikslams.