Alkoholis mūsų protėvių gyvenimuose atsirado prieš maždaug dešimt milijonų metų, kai dėl drastiškų klimato pokyčių pritrūko maisto.
Mūsų protėviai turėjo tapti mažiau išrankūs maistui ir neatsisakyti net ne pirmo šviežumo vaisių, nukritusių nuo medžių ant žemės.
Šie papuvę vaisiai buvo kaloringi ir gana valgomi, tačiau dėl fermentacijos juose buvo didelis etanolio kiekis, aiškinama „Deutsche Welle“ naujienų rusų kalba interneto svetainėje.
Remiantis 2015 metų Kalifornijos universiteto Berklyje mokslininkų atliktos genetinės analizės rezultatais, būtent tada natūraliai atsirado mutacija, dėl kurios padidėjo fermento, atsakingo už pirmąjį etanolio metabolizmo etapą, aktyvumas.
Taigi šiuolaikinis alkoholizmas yra savotiškos evoliucinės pagirios, mano šio tyrimo autoriai.
Vartojimo mastų negalima lyginti
Kaip mano daugelis mokslininkų, senovės žmogus metė klajoklišką gyvenimo būdą ir tapo sėslus ne tik tam, kad dirbtų žemę ir iš užaugintų javų grūdų maltų miltus bei keptų duoną, bet ir iš tų grūdų virtų gėrimą, kuris buvo šiuolaikinio alaus pirmtakas.
2018 metais archeologai Izraelyje, Rakefeto urve, atrado 13 000 metų senumo alaus daryklą. Ant joje rastų akmeninių indų sienelių išlikę rūgimo pagrindu paruošto alkoholinio gėrimo pėdsakų.
Kaip išsiaiškino mokslininkai, radiniai priklausė vėlyvojo paleolito epochos, konkrečiai – Natufijos kultūros, atstovams, kuriems alus buvo nepakeičiamas švenčių ir gedulo ceremonijų komponentas, rašoma „Deutsche Welle“ straipsnyje rusų kalba.
Kaip savo knygoje „Alus: istorija nuo akmens amžiaus iki mūsų dienų“ („Bier: Eine Geschichte von der Steinzeit bis heute“) Regensburgo universiteto Lyginamųjų kultūros studijų katedros vedėjas Guntheris Hirschfelderis, išsivysčiusiose senovės civilizacijose alus ir kitas alkoholis buvo vartojamas kolektyviai, daugiausiai vyrų, ir ši ceremonija turėjo kultinę reikšmę.
Alkoholio vartojimas, apsvaigimas ir religija buvo glaudžiai susiję tarpusavyje.
Verta prisiminti tokius senovinius vyndarystės dievus, kaip Dionisas ar Bakchas, kurie buvo garbinami Europoje, bei daugybę biblinių scenų, kuriose minimas vynas.
Svaigieji gėrimai senovėje buvo išrasti beveik visuose žemynuose.
Azijos stepių tautos vartojo raugintą kumelės pieną. Japonijoje prieš maždaug 2000 metų pradėjo vartoti ryžių vyną sakę.
Pietų Amerikoje inkai tapo čiči – alaus, gaminamo iš kukurūzų, autoriais.
Germanų gentys mėgo midų.
Senovės Romos istorikas Publijus Kornelijus Tacitas, kalbėdamas apie germanų rengiamas šventes, II amžiaus pradžioje rašė: „Jie nemano, kad gėda gerti be pertraukos dieną ir naktį“.
Tačiau, pasak „Deutsche Welle“ naujienų rusų kalba tarnybos straipsnio, klaidinga manyti, kad senovėje žmonės nieko nedarė, tik svirduliuodavo girti.
G.Hirschfelderio teigimu, šiandieninio alkoholio vartojimo masto negalima lyginti su tuo, kiek gerta tuomet.
Jis atkreipė dėmesį, kad senovėje dėl derliaus svyravimų daugumai žmonių nuolat trūkdavo maisto – koks jau ten alkoholis.
Jei kas ir galėjo leisti sau nesaikingai vartoti alkoholį ir persivalgyti, tai tik aukštuomenės atstovai, patikslino mokslininkas.
Alaus sriuba – pusryčiams
Viduramžiais Europos žemyne gyvenę žmonės – tie, kas galėjo sau leisti, reguliariai vartojo alkoholį dar ir todėl, kad geriamasis vanduo, kuris praktiškai buvo nefiltruotas, buvo labai užterštas ir dažnai tapdavo epidemijų priežastimi.
Tačiau tais laikais vartojamas alus ir vynas turėjo itin mažą etanolio kiekį, pažymima „Deutsche Welle“ publikacijoje.
Vokiečiams alkoholis pirmiausia buvo maisto papildas. Pavyzdžiui, Vokietijoje iki XIX amžiaus pusryčiams tiek suaugusieji, tiek vaikai valgydavo alaus sriubą – sotų patiekalą su mėsa, daržovėmis, miltiniais kukuliais.
Mažas pajamas gaunantiems miesto gyventojams ir paprastiems ūkininkams vanduo išliko pagrindinis gėrimas.
Alkoholio pavojų sveikatai vokiečiai pripažino XIX amžiuje, kai pradėjo keistis jų gėrimo įpročiai ir nuo alaus bei vyno pereita prie stipriųjų gėrimų.
Tada didelio populiarumo sulaukė šnapsas.
Šis gėrimas, iš pradžių naudotas kaip vaistas, staiga buvo pradėjo gerti didžiuliais kiekiais.
1840 metais vyras Prūsijoje per metus vidutiniškai išgerdavo apie aštuonis litrus gryno alkoholio.
G.Hirschfelderis sakė, kad nors gėrė ir paprasti žmonės, alkoholizmas tarp jų nebuvo toks dažnas kaip tarp turtingų žmonių.
Mokslininkas knygoje rašė, kad iš esmės be saiko geriantys žmonės buvo vyrai iš buržuazinės aplinkos, amatininkai, bet pirmiausia – aristokratijos atstovai.
Būtent tada ir kilo pirmieji visuomeniniai judėjimai prieš alkoholinių gėrimų vartojimą. Tarp medikų ėmė daugėti pripažįstančių alkoholizmo žalą.
Už blaivų gyvenimo būdą
XX amžiuje požiūris į alkoholį Vokietijoje smarkiai pasikeitė: jei žmogus norėjo išgerti taurę ar dvi, dažniausiai tai darė ne dieną, o vakare.
Tuo pat metu net aštuntajame dešimtmetyje Vokietijos darbdaviai darbuotojams parūpindavo nemokamo alaus, kurį gerti darbo valandomis visiškai nebuvo draudžiama.
Kaip skelbia „Deutsche Welle“, daugelyje biurų visada buvo paruoštas viskio butelis. Be to, jį buvo galima atidaryti be jokios ypatingos priežasties.
Šiandien tokį dalyką įsivaizduoti sunku.
Nors Vokietijoje nėra bendro draudimo gerti alkoholį darbo vietoje – griežtas draudimas galioja tik vairuotojams, pilotams, policijos pareigūnams ir gydytojams, beveik neįmanoma įsivaizduoti įmonės darbuotojo su buteliu alaus ar taure vyno darbo metu.
Be to, ir populiariausias gėrimas tarp vokiečių dabar yra kava.
2020 metų portalo Statista duomenimis, vidutiniškai Vokietijos gyventojas per metus jos išgeria iki 168 litrų.
Antroje vietoje – mineraliniai ir gydomieji vandenys (133,8 litro per metus).
Alus užima trečią vietą – vidutiniškai Vokietijos gyventojas per metus jo išgeria 94,6 litro.
Taigi blaivaus gyvenimo būdo tendencija Vokietijoje akivaizdi, konstatuoja „Deutsche Welle“.