Abu su vyru nesam nė vieno reiškinio fanatikai (taip galvojom), stengiamės vengti kraštutinumų, tačiau protarpinis badavimas gerokai paveikė mūsų gyvenimą. Sėdom, manau, ilgam.
Noriu pasidalyti patirtimi, ką reiškia keisti įpročius, laukti rezultatų, nusivilti, įprasti prie naujo mitybos būdo ir atrasti pačiam sau netikėtų dalykų.
Lipant laiptais ėmė trūkti oro
Nesu laikiusis gyvenime jokių dietų, kartais pasidarydavau pirmadieniais kefyro dieną. Viskas. Dietų nepripažįstu, labiau patinka sakyti – pasirinktas valgymo planas, mitybos būdas. Nebuvo itin prasta mityba ir iki tol, tik labai mažai valgydavau žalių lapinių daržovių, o štai burokėliams ir avokadams visada degė žalia šviesa.
Ką dar prisipažinti? Trečius metus advento laikotarpiu atsisakau mėsos. Taip pat kažkada dariau eksperimentą KMM, kai mėnesį negėriau kavos, nevalgiau mėsos ir miltinių (baltų miltų) patiekalų (apie šį eksperimentą parašysiu vėliau, kitame tekste).
Taigi – kodėl sudomino protarpinis badavimas? Pajutau, kad perkopus 45 metų ribą (bent jau man), kažkaip tapo sunkoka lipti laiptais, palėkti iki troleibuso. Jaučiausi sunki, imdavo stigti oro, pabėgus keliolika metrų širdis vos nešokdavo per gerklę. Esu 165 cm ūgio, žinojau, kad medžiagų apykaita lėtėja su metais, ir labai gerai prisimenu būseną, kaip puikiai jausdavausi sverdama 65–66 kg (prieš dvylika metų svėriau 62).
Vasarą buvo 70 kg. Mano metų šioje žemėje – 47.
