Kodėl šis filmas nepaseno?
Gal žiūrovas kaip koks kino gurmanas mėgaujasi tuo, kad Q.Tarantino svetimų režisierių scenomis kuria savo pasaulį? Pats menininkas šią nemalonią situaciją sprendžia dedikuodamas filmus tiems, iš kurių jis situacijas pasiskolino. Jis yra tarsi vaizdo kasečių salono pardavėjas, už prekystalio savaip perpasakojantis būsimiems pirkėjams scenas iš filmų. Čia reikia pabrėžti: idėjoms nėra taikomos autorinės teisės, o tik sukurtam produktui. Taigi, galima pasiskolinti sceną iš kito režisieriaus, tačiau negalima nufilmuoti lygiai taip pat, naudojant tuos pačius aktorius, žodžius, dekoracijas ir t.t.
Kaip Q.Tarantino konstruoja scenas?
1. Sudomina pokalbiu, kuriame paaiškėja, kad herojų laukia pavojus. Tuo metu fone matome užuominas apie būsimą įvykį;
2. Grupės narių elgesio motyvus sužinome per konfliktą, kuris padeda užmaskuoti informacijos, reikalingos pasakojimui konstruoti, pateikimą. Grupės nariai ginčijasi dėl terminų, nes jie mąsto skirtingose plotmėse: vieni yra racionalūs, o kiti — emocionalūs;
3. Žiūrovams demonstruojamas tykantis pavojus, o po to tempiama guma — kol tiksi bomba, režisierius „melžia“ situaciją, užpildydamas ją kitomis ekspozicijomis;
4. Veiksmas konstruojamas kaip nesusipratimų komedija. Tai lemia ne veikėjų charakteriai, o netikėtumai. Pats Q.Tarantino humorą vadina padidinamuoju stiklu, per kurį stebi visuomenę;
5. Visi gauna atpildą, vadinasi, visata — teisinga. Veikėjai turi teisę pasirinkti, bet pasirinkimas lemia pasekmes. Herojai baudžia vieni kitus už etikos pažeidimus komiškomis aplinkybėmis ir išradingai konstatuoja tiesą — būtent todėl jų kalbos taip įsimena.
