Aš ruošiausi žiūrėti niūrią HBO dramą apie lemtį ir žlugimą – labai tinkamą filmą pandemijos metui. Vis dėlto giliai mano pasąmonėje skambėjo šilta ir pažįstama melodija: „Sometimes in our lives/ We all have pain…“ (liet. „Kartais gyvenime/Mes visi kenčiame skausmą...“)
Tai buvo neseniai anapilin išėjusio Billo Witherso „Lean on Me“. Daina skambėjo vis garsiau. Ir garsiau. Pasirodo, ji skambėjo ne mano vaizduotėje, o iš po mano langais stabtelėjusio automobilio.
Kas jame sėdėjo? Neįsivaizduoju. Tai nebuvo pirmas kartas, kai toks vienišas melomanas pažadino visą Niujorko kvartalą tokiu savo „koncertu“. Bet šiuo atveju toks mano vakaro sutrikdymas mane pralinksmino. Aš žiūrėjau pro langą į sustojusį automobilį, švilpavau iš jo sklindančią melodiją ir jaučiau bendrystę – su tuo, kas sėdėjo tame automobilyje, su visais, kam patinka B.Witherso muzika, ir be abejo, su savo gatvės kaimynais, kurie norom nenorim klausėsi tos pačios dainos. Tai panašiausia į apsilankymą koncerte ar klube, ką aš patyriau per beveik mėnesį izoliacijos. Ne dėl muzikos garsumo, o todėl, kad jaučiausi, lyg ta muzika dalijomės visi.
