„Kam jums tas senas namas – statykite naują! Sukišite visus pinigus ir gyvensite nesibaigiančiuose remontuose. Naujas namas pats geriausias pasirinkimas.“ „Tik jau nepirkite tų naujų dėžučių, pastatytų vidury laukų, kurios subyrės po pirmos žiemos. Jeigu ne pats statai, nieko gero nebus – jau geriau senas ir tvirtai suręstas namas!“

Tokie ir panašūs pasvarstymai girdėti kiekvienam, tad apžvelgsime abi puses ir patirtis – ką reiškia statyti naują namą ir ką – gyventi pamažu jį renovuojant.

Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė, gyvenanti Prienų rajone, pasakoja, kad penkerius metus gyveno sename rąstiniame name ir tvirtai žinojo – jo šeima nerestauruos dėl to, kad jis per daug senas ir restauracijos neatlaikys. Dabar, persikėlusi į naują, rąstinį namą, pastatytą vyro rankomis, ji tiesiog negali tuo atsidžiaugti. Tiesa, priduria, renkantis naują ar seną namą, viskas priklauso nuo šeimos poreikių.

Asmeninio archyvo nuotr. /Ievos Anelauskaitės Motiejauskės namai

„Manau, jeigu būtume radę bent perpus mūsų lūkesčius atitinkančią sodybą su rąstiniu namu, tikrai nebūtume statę naujo namo. Bet paieškos buvo ilgos – tam skyrėme metus laiko ir vis tiek neradome to, kas mums tiktų.

Dar noriu pasakyti, kad man intuicija buvo vienas iš kriterijų renkantis – kai atvažiavome į šią vietą, viskas buvo žalia, gyva, o išlipę iš automobilio pajautėme, kaip čia gera. Tą jausmą aš užfiksavau savo viduje, ir rudenį mes tą sodybą įsigijome.

Vyrui pasakiau, kad nei viena sodyba nesukėlė tokio jausmo, kad ateini į svetimą vietą, bet jauti, kad čia tavo namai“, – pasakoja Ieva.

Svajonė – gyventi rąstiniame name

Ieva sako, kad jos vyras svajojo pastatyti rąstinį namą. „Kai ieškojome sodybos, ji turėjo atitikti daug kriterijų, tad pačių sodybų išžiūrėjome labai daug. Visų pirma, buvo svarbi vieta – norėjosi nenutolti nuo tėvų, kad netoliese būtų vaikų darželis, mokykla, taip pat, kad iki oro uosto tektų važiuoti ne ilgiau kaip valandą, kadangi mano vyras dažnai skraido.

Kai pradėjome ieškoti sodybų, rasdavome užleistus šabakštynus, nepravažiuojamus kelius, tad tokios iškart atkrisdavo. Labai sunkiai, bet galiausiai radome norimą ir, ten pagyvenę supratome, kad vis dėl to statysime naują namą.“

Asmeninio archyvo nuotr. /Ievos Anelauskaitės Motiejauskės namai

Ieva prisimena, kad į išsirinktą sodybą šeima atsikraustė gruodžio mėnesį ir joje turėjo gyventi čia ir dabar. Ten nebuvo vandens ir kanalizacijos, o ir šildymo sistema buvo senovinė – krosnis.

„Kai įsikėlėme į tą namuką, tikrai turėjome mintį: o gal visgi restauruoti? Juk turi biudžetą ir vertini savo galimybes. Kvadratūra lyg ir tiko – apačioje buvo 70 kv. m, o namuką iškėlus ploto būtų dvigubai daugiau.“

Remonto ypatumai – nuo senos krosnies iki sutrūnijusių rąstų

„Smagybės prasidėjo tuomet, kai pradėjome jį remontuoti, kad galėtume gyventi komfortiškiau. Užteko išlupti dailylentes – ir pabiro spaliai, rąstai... Jeigu pabandai ką nors įkalti į sieną, rąstas trupa, nes yra sutrūnijęs. Pats namas mums pasakė, kad tik iš bėdos jį galėtume restauruoti“, – prisimena Ieva.

Ievos Anelauskaitės Motiejauskės namai

+1

Ji prideda, kad nusprendus restauruoti senąjį namuką, būtų tekę tai daryti šeimai gyvenant jame ir atlikti tokius sudėtingus darbus kaip, pavyzdžiui, pamatų, stogo, sienų atnaujinimas.

Pats namas mums pasakė, kad tik iš bėdos jį galėtume restauruoti.

„Kai tu matai, kad rąstinis namas senas, apatinis vainikas supuvęs, galima kelti sienojus ir keisti vainiką. Tačiau tam procesui turi būti bent jau sutvirtinti pamatai.

Dar mus labai slėgė tai, kad namelio lubos buvo labai žemos. Žmonės gi statydavo žemus namus, kad reikėtų mažiau kūrenti. Supratome, kad remontas būtų labai sudėtingas, labai brangus ir galiausiai – nenorėjome gyventi remonte. Visgi per keturis mėnesius vyras suremontavo tą namuką taip puikiai, kad mes laikinai jame išgyvenome penkerius metus“, – sako Ieva.

Asmeninio archyvo nuotr. /Ievos Anelauskaitės Motiejauskės namai

Ji prisimena ir tai, jog senajame namuke buvo labai šalta, kadangi šis buvo neapšiltintas, o krosnis – prastai sumūryta. „Jeigu renkiesi restauruoti seną trobą, reikia įvertinti ir šiuos kaštus. Būna senovinės krosnys taip gerai sumūrytos, kad tarnauja labai daug metų, puikiai apšildo namus. Tačiau jeigu reikia kardinaliai keisti šildymo sistemą – tai yra labai brangu.

Mūsų namas buvo kiauras kaip rėtis, rąstai sutrūniję, tačiau dabar jau galime pasijuokti iš to, kad gulėdavome prie sienos ir jausdavome, kaip vėjas pučia. Pirmus metus iškentėjome, nors krosnis pradėjo byrėti tikrąja to žodžio prasme, ir kitą žiemą šildėmės „buržuika“, kuri padėjo apšildyti visus namus“, – savo patirtimi dalinasi pašnekovė.

Naujas ar senas namas? Atsižvelkite į poreikius

Persikraustymo į naujus namus Ieva ir jos šeima labai laukė, juolab, kad gyvenant sename namuke gimė ir ketvirtas vaikas.

„Jau pirmą vasarą buvo išlieti pamatai ir sudėtos rąstinės sienos, uždengtas stogas, bet tuomet laukėme kelerius metus. Kodėl? Tam buvo priežasčių – rąstinis namas turi susėsti ir tam reikia laiko.

Vyras per tuos metus nudirbo ir kitus darbus – įsirengė dirbtuves, pastatė naują rūsį ir vištų namelį, padarė kelią sodyboje ir aikštelę automobiliams kieme, o šiuo metu pluša prie dar vienos svajonės – stato pirtį“, – sako pašnekovė.

Pasirinkimą, statyti naują namą ar restauruoti seną, lemia paties namo būklė.

Jos nuomone, pasirinkimą, statyti naują namą ar restauruoti seną, lemia paties namo būklė. Jeigu trūksta vandentiekio ir elektros instaliacijos, tai nėra problema, jeigu tinka, tarkime, namo aukštis, išplanavimas ir kiti dalykai.

„Dabartiniame naujame name siekėme, kad lubos būtų aukštos – tai namams suteikia erdvės, tu jautiesi visai kitaip. Turint omenyje, kad aš dirbu iš namų ir daug laiko leidžiu namuose, man, psichologine prasme, tai yra tikras malonumas, tikra šventė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Ievos Anelauskaitės Motiejauskės namai

Siūlyčiau įvertinti ir tai, kaip namuose krenta šviesa. Senuose namuose dažnai būna nedaug langų, kurie yra per maži, todėl šviesos pritrūksta, o kadangi tamsusis periodas tęsiasi ilgai, tai nuotaikos nepakelia.

Pastebėjau, kad labai sunku surasti namą, kuris atitiktų visos šeimos poreikius. Pavyzdžiui, mes turime keturis vaikus, o jeigu dar atvažiuoja pailsėti artimieji, draugai, giminaičiai, tėvai, kuriems reikia atskiro kambario, tai turi labai gerai apgalvoti erdves namuose. Viską komplikuoja, kai perki namą su išplanavimu, kuris pritaikytas, tarkime, keturių asmenų šeimai.

Viską komplikuoja, kai perki namą su išplanavimu, kuris pritaikytas, tarkime, keturių asmenų šeimai.

Daugelis sako, kad renovuoti brangiau nei statyti naują. Ar tam pritarčiau? Sunku pasakyti vienareikšmiai, nes naują namą statyti taip pat labai brangu – reikia įvertinti daug dalykų. Pavyzdžiui, karkasinis namas gerokai pigesnis nei rąstinis, bet tokia buvo mano vyro svajonė, o aš jį, kuris įgyvendina savo gyvenimo projektą, palaikiau visa širdimi“, – mano Ieva.

Moteris siūlo pagalvoti apie vietą, kuri kartais vaidina pagrindinį vaidmenį renkantis namus, ugdymo įstaigas, darbus, kelius, kuriais teks važiuoti, nes dardėti keliolika kilometrų kaimo keliukais, vežant vaikus į darželį, menkas malonumas.

Dar vienas kriterijus, statant naują namą ir restauruojant seną, įvertinti, kiek darbų galėsite pasidaryti patys ir kokiems darbams teks samdyti specialistus. Taip pat įvertinkite, kur artimiausias jūsų statybinių medžiagų tiekėjas, nes mažesniuose miestuose galite nerasti, ko jums reikia, o logistika irgi kainuoja.

Asmeninio archyvo nuotr. /Ievos Anelauskaitės Motiejauskės namai

„Kitas niuansas – renkantis seną namą, reikėtų įsivardinti savo šeimos poreikius, kiek jis juos atitinka? Ar reikės daug ką keisti, pertvarkyti erdves, statyti sienas ar pertvaras? Ar reikės apšiltinti namą papildomai? Įvertinę šiuos niuansus turite pagalvoti, kiek tai gali kainuoti.

Apie mūsų seną namą vyras pasakė taip – jį restauruoti kainuos daugiau laiko, nervų ir net ne pinigai vaidins pagrindinį vaidmenį. Tad šiandien mūsų šeimos istorija kuriama kartu naujame name, – šypsosi Ieva. – Beje, mūsų naujuose namuose yra labai daug senų daiktų – labai mėgstame sendaikčius, daugelį daiktų restauruojame, pritaikome. Mums patinka daiktai, kurie pasakoja savo istorijas“.

Daugiau Ievos namų nuotraukų galite rasti instagramo paskyroje „Gyvas daržas“.

„Jeigu galime toliau naudoti kažkam nebereikalingą namą, tai kam statyti naują?“

Neringa Urbanė iš Kauno rajono rinkosi seną namą ir turi savo priežasčių, kodėl šis sprendimas jų šeimai toks svarbus. Moteris pasakoja, kad vis daugiau galvoja apie tvarumą, tad pasirinkimas statyti naują ar pirkti seną namą ir jį restauruoti, buvo gerai apgalvotas. Didelį vaidmenį suvaidino vieta, kurioje stovi namas, ir žaluma aplink jį.

„Esu baigusi architektūros studijas, tačiau studijuodama supratau, kad projektavimas nėra skirtas man. Menas, kultūra, architektūra mane labai domina ir traukia, tačiau pasirinkau dirbti šioje srityje daugiau iš komunikacijos pusės, kultūrinių renginių organizavimo, tad visada esu šalia architektūros, tik „nebraižau“.

Žvelgiant iš vienos pusės, artimas ryšys su architektūra turi privalumų – žinau pagrindinius patalpų planavimo principus, turiu supratimą, kas yra estetiška ar ilgalaikiška, o kas – kičas ir vienadienė mada. Taip pat iš studijų laikų turiu draugų, į kuriuos esant reikalui galiu kreiptis patarimo.

Tiesa, kai pradėjome galvoti apie name planuojamus atnaujinimus, labai abejojau daugeliu savo sprendimų. Juk į svečius atvažiuos draugai, kurie yra architektai, interjero dizaineriai, kaip jie vertins mano sprendimus? Bet vėliau permąsčiau, kad čia yra tik mūsų namai, taigi mes ir priimame sprendimus, kurie geriausi mums, o ne kažkam kitam“, – sako Neringa.

Dėmesio reikalauja tiek senas, tiek naujas namas

Neringa pasakoja, kad seniausias turimas namo dokumentas atskleidžia, kad šis yra 1984 metų, tačiau jos žiniomis, namas stovėjo jau anksčiau, tad tiksli data išlieka paslaptimi. „Mūsų kaimynė, kuriai dabar 80 metų, vaikystę praleido čia, ir tiek jos, tiek mūsų namas jau stovėjo.

Atsakant į klausimą, kodėl rinkomės seną namą, reikia suprasti, kad ar naujas, ar senas, jis nuolat reikalaus daugiau dėmesio ir laiko nei butas. Mes abu su vyru buvome tvirtai nusprendę, kad norime gyventi name, nes mums svarbu galimybė turėti savo kiemą, kuriame galėtume praleisti daug laiko niekur toli nevažiuodami, ramybė, privatumas, laisvė priimti sprendimus (kas daugiabutyje dažnai priklauso nuo viso namo gyventojų).

Tada realiai vertinome savo galimybes, turėjome nemažai kriterijų. Norėjome, kad mūsų namai būtų prie miško, kad sklypas būtų bent 10 arų, kad vieta būtų rami, ne „ant kelio“.

Kuomet įvertinome, ko norime ir kokios mūsų finansinės galimybės, pradėjome skaičiuoti ir supratome, kad statant naują namą, mums pirmiausiai reikės rasti sklypą tokioje vietoje. Pažiūrėję sklypų kainas, supratome, kad tai yra praktiškai neįmanoma arba labai nutoltume nuo miesto.

Norėjome, kad mūsų namai būtų prie miško, kad sklypas būtų bent 10 arų, kad vieta būtų rami, ne „ant kelio“.

Taip pat, kalbant apie finansus, apgalvojome, kad statydami naują namą vis tiek rinktumėmės ilgalaikius sprendimus (kalbant apie šildymą, naudojamas medžiagas ir pan.), nes jei jau darai nuo nulio, tai darai taip, kad nereiktų po kelių metų remontuoti. Sutarėme, kad nenorime gyventi vien dėl namo, dar norime keliauti, turėti laisvo laiko.

Taip pat pasikalbėję supratome, kad nei vienas nenorime užsiimti statybomis, gilintis į jų niuansus, aiškintis su statybininkais ir pan. Taip pat vienas iš aspektų buvo tai, kad norėjome lygiagrečiai parduoti butą ir keltis į namą. Su statybomis tai būtų tikrai nepavykę“, – šypsosi Neringa.

Ar sunku surasti svajonių namus?

Įvertinusi, ko ieško, šeima pradėjo dairytis, kas yra parduodama. Jau pastatyti nauji nedideli namukai, kurie ištisomis gatvėmis „prištampuoti“ aplink miestą, poros visai netraukė.

„Norėjosi gal ir ne itin modernaus namo, bet su supančia žaluma. Savęs paieškose nespaudėme, dairėmės tinkamo varianto kelerius metus, kol galiausiai atvažiavome, pamatėme ir supratome, kad čia matome augančius mūsų vaikus, įsivaizduojame save, leidžiančius laiką su draugais, pasitinkančius senatvę.

Ieškojome namo tokiu spinduliu, kad Kauno centrą pasiektume per 20–30 minučių, nes nenorėjome visų rytų ir vakarų praleisti kelyje. Kaune dirbame, vaikai lanko darželius, čia gyvena mūsų tėvai. Tad šiuo spinduliu nuo Kauno už atitinkamą kainą nebuvo itin daug variantų, bet kantriai ieškodami radome tai, ko norėjome.

Čia matome augančius mūsų vaikus, įsivaizduojame save, leidžiančius laiką su draugais, pasitinkančius senatvę.

Tiesa, dabar vis daugiau mąstau apie tvarumą. Man regis, kad perdėtas mūsų visuomenės vartojimas jaučiamas ir šioje vietoje. Čia panašiai kaip dėvėtų rūbų pirkimas – jeigu mes galime toliau naudoti kažkam nebereikalingą namą, tai kam statyti naują? Manau, kad mūsų visuomenėje vartotojiškumas yra nemaža problema.

Tiesa, mūsų namas apie 2005–2010 metus renovuotas – šiek tiek keistas patalpų išplanavimas, stogas, langai, padaryti nauji laiptai, apdailintos sienos“, – pasakoja Neringa.

Remontas – lėtas, kokybiškas ir apgalvotas

Pašnekovės tikinimu, visi atnaujinimo darbai vyksta labai lėtai. Kadangi šeima ieškojo tokio namo, kuriame galėtų gyventi iškart, persikėlė tik gavusi raktus. Esminiai dalykai, kuriuos jie pakeitė per metus, susiję su šiluma namuose ir komfortu.

„Prasčiausios būklės name buvo vonios kambarys, tad susiremontavome jį, keitėme net ir visą vamzdyną, taip pat įsirengėme naują nuotekų valymo sistemą. Kadangi pagrindinis namo šildymas židiniu su ortakiais, tai apsvarstę daug variantų pasirinkome tiesiog įsirengti naują židinį, kuris efektyviau atiduotų šilumą, ir apšiltinome pastogę.

Šiems metams buvome suplanavę dar daugybę darbų, bet su dviem mažyliais (4 ir 1 metų) viskas vyksta tikrai lėčiau, nei galvojome. Bet aš nebespaudžiu savęs, viskas ateis savu laiku, jaukumą kuriame ne naujai išdažytomis sienomis ar moderniais baldais, o kartu praleidžiamu laiku“, – šypsosi Neringa.

Ji priduria, kad namo išplanavimas jiems tiko ir patiko, tad kardinalių pokyčių, kaip sienų griovimas, tikrai nebus.

Ji priduria, kad namo išplanavimas jiems tiko ir patiko, tad kardinalių pokyčių, kaip sienų griovimas, tikrai nebus. Ryškiausiai šeima perplanavo vonios kambarį, o visa kita – daugiau kosmetiniai pakeitimai.

Ateityje planuojamas nedidelis priestatas prie įėjimo, nes dabar įėjus iš lauko, patenkama tiesiai į svetainę, kas tikrai nėra patogu.

„Žinoma, pasitaiko dalykų, kurių, pirkdami namą, nebuvome numatę, pavyzdžiui, dažnai baigiasi šulinio vanduo (na, renkiesi, ar skalbimas, ar maudynės), tad ateityje tikrai reikės gręžinio, kas yra nemaža investicija. Virtuvės remontas nusikels irgi, taip pat būtinas namo išorės apšiltinimas, kartu – ir apdaila, o vaikams paaugus, teks kapitaliai suremontuoti nešildomą verandą, kuri taptų papildomu miegamuoju. Bet viskas savu laiku“, – mano Neringa.

Svajonės ir namų energetika

Paklausta, ar tiki, jog senuose namuose lieka ir buvusių šeimininkų energija, Neringa sako, jog tokiais dalykais netikinti.

„Žmonės, iš kurių pirkome namą, paliko nemažai daiktų. Jeigu tas daiktas mums nemielas, mes jį atiduodame, arba jeigu nebetinkamas naudojimui, išmetame. O jeigu jis geras ir mums dėl to nereikia pirkti naujo, tai kodėl jo nenaudoti toliau?

Nemažai paliktų baldų atsinaujinome ar dar atsinaujinsime. O namų aurą kuriame mes patys, o ne kažkada seniai buvę įvykiai. Juk dažnai miesto centre moderniai renovuojami seni butai, pastaruoju metu populiarėja senų sodybų atnaujinimas, o kiek per 100 metų ten nutikę įvykių, niekas nežino, galėjo juk būti visko! O ir statant naują namą ar gali žinoti, kas tame sklype vyko prieš 200 metų“, – mano Neringa.

Ateityje šeima turi daug svajonių ir jos veja viena kitą. „Visi smulkesni ir stambesni remontai, daugiau šviesių spalvų ir jaukumo, gėlynai lauke, jau minėtas vandens gręžinys... Bet didžiausia svajonė, kad čia vaikai turėtų laimingą vaikystę, kad miške atrastų laisvę, kad susikurtume savo tradicijas, kad visada, net ir po pačios įdomiausios kelionės, apsidžiaugtume grįžę namo.

Nuo vaikystės man įstrigusi ir labai mylima frazė iš Violetos Palčinskaitės eilėraščio „Namai namučiai, nors ir po smilga“. Tai jeigu dar mėnesį nesugebėsim nusiglaistyti lubų prieš dažymą, nieko tokio, jeigu tą laiką paskyrėme su vaiku vytis per medžius šokinėjančią voverę“, – šypsosi Neringa.