Simona Emiliją pirmą kartą išvydo tik po trejų metų – su sūnumi nuvykusi į JAE dukrą pamatė vos 10-15 minučių. Įspūdžius po susitikimo ilgai netrukus nubloškė dvi didelės naujienos: pirmoji, skausminga, kad Emilija už narkotikų laikymą ketinant jais prekiauti nuteista iki gyvos galvos. Antroji, viltinga, kad galima parašyti malonės prašymą ir tikėtis, kad dukra bus atleista nuo bausmės bei deportuota į Lietuvą.
„Ji man sako: „Mama, čia niekas nesėdi tiek ilgai. Čia už žmogžudystę po metų, pusantrų paleidžia. Tu, mama, parašyk, nunešk, mane paleis“. Kad būtų taip paprasta“, – prisimena Simona.
Vilnietė teigia, kad norėdama pateikti malonės prašymą už dukrą, turėjo eiti vos ne kryžiaus kelius. Pirmiausia, turėjo surinkti reikiamus dokumentus. O juos reikėjo pasiimti iš vienos, paskui iš kitos, paskui dar ir iš trečios vietos.
„Vieni pas kitus mane siuntinėjo“, – atsidūsta ji.
Galiausiai bylą surinkusi ir pateikusi adresatams – vienas prašymas keliauja sprendimą priėmusiam teismui, kitas atsakingam šeichui, sulaukė tik abejingumo.
„Kadangi esu moteris, jis su manimi išvis nekalbėjo. Paklausė, ko atėjai, ko nori iš manęs. Pavartė tas bylas. Eik, pasakė, gal ką nors ir padarysim, bet aš taip negalvoju. Net neatsisveikino, tik pasakė „go“ (eik – angliškai)“, – susitikimą su galimai įtakingo šeicho padėjėju atpasakoja Simona.
Iš viso į JAE mama vyko tris kartus ir tris kartus teikė malonės prašymus. Moteris suskaičiavo, kad su taksi nuvažiavo daugiau nei 3000 kilometrų, skrydžiams, nakvynei, maistui iš viso išleido virš 11 tūkst. eurų. Bet jokio rezultato, panašu, nepasiekė. Malonės prašymai buvo atmesti, tą patvirtino ir Lietuvos ambasada JAE.
Islamo tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius teigia, kad didesnės sėkmės būtų galima pasiekti, jei prašymus būtų teikęs vyras.
„Identiškoje situacijoje į šeichą kreipęsis vyras gaus geresnį rezultatą. Jei tas vyras bus vyresnio amžiaus ir su barzda, tai jis galėtų pasiekti turbūt visų norimų rezultatų. Čia nuo to nepabėgsime – kultūriškai, tikrai ne įstatymiškai ir gal ne religiškai, kaip bebūtų liūdna, reikia sutikti su tuo, kad jeigu į tokio aukšto rango asmenį kreipiasi moteris ir jis sutiktų jai padėti, gali iškilti klausimas, ar čia nėra kažko tarp jo ir jos, kodėl jis palankus“, – teigia profesorius.
„Įstatymai (...) veikia su ryšiais, korupcija, pinigais. Jeigu pažįsti šeichą ir moki paprašyti gražiai, nesvarbu, kokį nusikaltimą yra padaręs tavo vaikas, tu galėsi tą vaiką išsivežti“, – teigia jis.
Ji taip pat daro visokius kvailus dalykus – tranko duris, rėkauja, pjaustosi rankas.
Simonai dukros iš kalėjimo ištraukti nepavyko. Jos įsitikinimu, ji nieko daugiau padaryti nebegali – tik laukti Lietuvos diplomatų įsikišimo. Jo per ketvirtus Emilijos kalėjimo metus būta labai minimalaus. Remiantis su lietuve kalėjusių merginų pasakojimais, ambasada nebeturi daug laiko. Lietuvės psichologinės jėgos beveik išseko.
Skaitykite pirmąją istorijos dalį: Simona šaukiasi pagalbos dėl Abu Dabyje kalinčios dukros: ją nuteisė iki gyvos galvos (I dalis)
Pradėjo žaloti savo kūną
Simona pasakoja sulaukusi laiškų iš viso pasaulio nuo Emilijos kalėjimo draugių. Vilnietės teigimu, dauguma jų – britės, ispanės, kartvelės, egiptietės, ukrainietės ir kitos – iš Abu Dabio išvyko dėl savo šalies diplomatų veiksmų. Tiesa, į 15min paklausimą atsakę Sakartvelo diplomatai patikslino, kad, pavyzdžiui, jų pilietė iš Al Wathbos kalėjimo išvyko dėl pasibaigusio bausmės termino, ne dėl deportacijos ar malonės prašymo patenkinimo.
Merginos laiškuose Simonai giria Emiliją, 23-ejų lietuvę vadina dukra, seserimi, sielos drauge. Taip pat ilgisi Emilijos kompanijos ir laukia jos išeinančios į laisvę.
Ką mes konkrečiai darysim, tai... Mes... Bus matyti.
„Pasakyk Emilijai, kad noriu ją greitai pamatyti. Visada jaučiu ją širdyje“, – rašo viena moteris.
„Myliu mūsų mažylę Emiliją. Niekad jos nepamiršiu, ji dalis mano gyvenimo. Labai jos pasiilgau“, – prideda antra.
„Ji ne tik tavo dukra, bet ir mano sielos draugė. Ji yra geriausia siela, kurią esu sutikusi. Nesijaudink, gerai?“ – ragina mamą trečia.
Visgi nepaisant gražių žinučių, jaudintis yra dėl ko. Birželio mėnesį iš kalėjimo išėjusi nepalietė Nirasha tikina nerimaujanti dėl Emilijos psichologinės būsenos.
„Man labai dėl jos neramu. Ji prastai valgo, miega. Ji taip pat daro visokius kvailus dalykus – tranko duris, rėkauja, pjaustosi rankas. Tai, ką tik išprotėję žmonės daro. (...) Paklausiau, kodėl tu visą tai darai? Jis atsakė, kad nedirba jos galva, jaučiasi įsitempusi. „Noriu atsipalaiduoti“, – Emilijos žodžius prisimena Nirasha.
