Ilgus metus trunkanti psichoterapija ją įtikino, kad tik ji pati gali sugriauti savo atskirties ir vienišumo iliuziją, tačiau ji nesugeba imtis veiksmų, net jei žino, ką turėtų daryti. Bet prieš kelias savaites, kai šalyje buvo įvestas karantinas, aš jai paskambinau, kad pasiteiraučiau, kaip jai sekasi, ir ji žvaliai atsakė: „Puikiai, man viskas gerai.“
Nustebusi paklausiau: „Nejaugi?“ Lygiai taip pat nustebusi ji paaiškino: „Taip, nes mes visi tai išgyvename kartu.“ A, pamaniau, dabar viskas aišku. Nelygybė visada buvo jos „bête noire“.
Dabar, kai susidūrėme su ligos ir mirties grėsme, kuri nedaro išimčių niekam, jai atrodė, kad pagaliau žaidimo taisyklės visiems vienodos. Privilegijuotas gyvenimas nebūtinai išgelbės vieną žmogų, kaip kad sunkus gyvenimas nebūtinai reikš pražūtį kitam. Aš tai supratau. Man jau seniai atrodo, kad socialinė nelygybė yra žmogiškosios egzistencijos rakštis. Mano manymu, lygybė, labiau nei teisingumas ar laisvė, yra tai, ko mes trokštame.
