Jaunutė Braunšveigo hercogaitė, vienos seniausių karališkų šeimų Europoje palikuonė Elžbieta Kristina, neturėjo nei ambicijų, nei reikalingų žinių, juolab manierų tapti karūnos paveldėtojo žmona, tačiau tėvų įkalbėta nuvyko į Berlyną. Pirmą kartą rūmuose išvydusi Frydrichą, suprato įsimylėjusi iki ausų. Ar jos gyvenime galėjo nutikti kas nors didingesnio nei santuoka su šiuo protingu, tegul ir visa galva žemesniu, tegul ir mažai dėmesio jai rodančiu jaunuoliu?
Karališkam dvarui tiko jos kilmė ir tėčio piniginės apimtis ir po dvidešimties dienų buvo paskelbtos sužadėtuvės, o kiek daugiau nei po metų – 1733-iaisiais – buvo atšoktos ir vestuvės. Rūmų atnaujinimui ir iškilmingai puotai iškelti nuotakos tėvas įsibrido net į skolas. Bet ši istorija ne apie pinigus, o apie jausmus.
Frydrichas buvo kiek kitoks vaikas – groti, piešti, skaityti, mokytis senųjų kalbų jis mėgo labiau nei žaisti su kareivėliais. Žiaurumais išgarsėjęs tėvas, Prūsijos karalius Frydrichas Pirmasis, kitaip vadinamas kareivių karaliumi, nė girdėt nenorėjo, kad vaikas mokytųsi tokių bereikalingų dalykų, kaip senosios kalbos ar muzika. Visas jėgas jo paveldėtojas turėjo nukreipti karo menui ir išmokti naudotis ginklais, o ne muzikos instrumentais.
Sakoma, armijoje mažajam Frydrichui taip pat nebuvo taikomos jokios nuolaidos, jo laukdavo ta pati rikiuotė ir tos pačios bausmės kaip ir kitų kareivių. Tėvo muštrą gležnam meninės sielos paveldėtojui buvo sunku atlaikyti, tad, sulaukęs pilnametystės, jis su geriausiu savo draugu leitenantu Hansu Hermanu fon Katte, pabėgo iš namų. Karalius pasiuto ir, pagavęs abu jaunuolius, nuteisė myriop už dezertyravimą.
