Taip ir likome abu: jis – patenkintas, aš – be žado. Perkračius net ir tamsiausius užkaborius savo galvoje, niekaip negalėjau prisiminti savęs su juo kalbančios apie savo (o ir apskritai) menstruacijas, priešmenstruacinius sindromus, PMS simptomus ir panašius dalykus.
Prašau, supraskite mane teisingai, tai nereiškia, kad aš su juo negalėčiau apie tai kalbėti – dar ir kaip galėčiau, juk apie mėnesines dabar tapo išvis labai madinga kalbėti – pabrėžtinai atsainiai arba ypač suprantančiai. Bet aš? Su juo? Na, gal tiesiog nenorėčiau?
O dabar imkime ir perkelkime šį pokalbį tarp dviejų vyrų:
– Kaip tavo diena?
– Ai, žiauriai bloga, nesisekė man labai šiandien.
– Tai, žinok, tau čia dėl prostatos sutrikimų taip.
– ... (šioje vietoje būtų daug pypt, pypt, pypt).
Šyptelėjote, nes neįsivaizduojate? Teisingai, nelabai įsivaizduoju ir aš, mat tokie pokalbiai tiesiog neįmanomi tarp dviejų vyrų, tačiau vyras, „primetantis“ moteriai kažkokį mistinį pėmėesą yra normali kasdienybė, priimtina abiem lytim, o labiausiai, panašu, moterims.
