Be abejo, yra mano amžiaus žmonių (man – 56-eri), kurie bijo mirti. Tokiai psichinei būklei pavadinti yra sukurtas terminas – tanatofobija, ir judėjimas, vadinamas transhumanizmu, kurio tikslas – bandyti atidėti mirtį arba jos visiškai išvengti.
Tačiau daugumos mano pažįstamų vyresnių žmonių iš tikrųjų negąsdina mirtis per se, o labiau jų, kaip protaujančių būtybių, išnykimas. Tad nenuostabu, kad tai, ko jie – mes – bijome daug labiau, yra laipsniška, de facto mirtis sunykstant.
Savo garsiame 2014 metais „The Atlantic“ publikuotame straipsnyje apie tai, kodėl jis nori mirti sulaukęs 75 metų, gydytojas ir bioetikas Ezekielis J.Emanuelis labai aiškiai apibendrino sunykimo baimę:
„[Senatvėje] daugelis iš mūsų, jei netampa neįgalūs, tiesiog vysta ir menksta... Tai atima iš mūsų kūrybiškumą ir galimybę dirbti, prisidėti prie visuomenės, pasaulio tobulėjimo. Tai keičia tai, kaip žmonės mus mato, bendrauja su mumis ir, svarbiausia, kaip mus prisimena.“
