Ne veltui ir pati sąvoka „codependency“ (liet. savitarpio priklausomybė) yra atėjusi iš priklausomybių srities ir su rožine romantika ji nieko bendro neturi. O gal jums yra tekę girdėti skundžiantis, jog kažkas turi ypač rūpestingą draugę, bet tas rūpestis slegia kaip betono blokas? Ir kad jis bijo, kad atstūmęs draugės ar draugo pagalbą jį labai įskaudins ar kad tai gal net „kainuos“ prarastą draugystę? Tada sveiki atvykę į savitarpio priklausomybės pasaulį!
Niekada nepasitikėk partneriu – visuomet kontroliuok, ką jis galvoja ir jaučia, tik tuomet galėsi būti tikras, jog jis tave dar myli. Jei partneris nekalbus, uždaras, yra patartina jį primygtinai ir įkyriai versti kalbėti apie jo jausmus jums ir apie jausmus apskritai. Jei jis vengs kalbėti, tada jums bus bent jau aišku – toks partneris jūsų nemyli ir gal apskritai niekada ir nemylėjo. Jums tai skamba kaip ironija?
Be abejo, tačiau kenčiantiems priklausomybę nuo santykių tai yra kasdienybė. Tiesa, čia jau yra smarkiai pažengusi stadija, pradžia būna visai kitokia: jaudinanti, graži, rūpestinga. Toks partneris santykių pradžioje kitą žavės begaliniu rūpesčiu ir atsidavimu, kol tai netaps visišku savęs išsižadėjimu. Visiškas savo poreikių neturėjimas ir nepaisymas, norų užgniaužimas, partnerio ydų pateisinimas, dirbtinis susimažinimas ar nusižeminimas – tai tik keletas ženklų, leisiančių jums atpažinti, jog prieš jus potencialus meilės ar santykių narkomanas.