Atrodo, apie juos turėtume žinoti viską, o ypač – kaip po tokių žlugdančių santykių atsitiesti, morališkai atsistoti ant kojų, kaip apskritai neįsipainioti į santykius su narcizais. Ir vis tik dar yra temų, kurias apeiname, apie kurias beveik nešnekame. Viena jų – „neliečiamoji, šventoji institucija“ tėvai, o ypač motinos. Kodėl?
Geriausiai tai iliustruoja vienas feisbuke aptiktas komentaras, kuriame skaitytoja piktinasi knygomis apie toksiškus tėvus, toksiškas, narcizes mamas ir įvertino tai kaip „vaikystėje prisidirbusių“ vaikų siekį šiomis knygomis kaltinti „vargšus tėvus, jog šieji skriaudė vaikus“, ir kvalifikuoja tai kaip „suaugusio žmogaus (vaiko) norą atsakomybes primesti tėvams ir ypač norą niekinti savo šaknis“.
Sutikite, šiek tiek sudėtinga. Kaip ir nesibaigiančios kabutės tekstuose, kai yra kalbama apie narcizus. Linija tarp realybės ir paralelinės, specialiai jums sukurtos realybės bendraujant su narcizu yra labai siaurutė, ypač jei kalbama apie vaikus. Augęs tokioje šeimoje (ypač su narcize motina) vaikas ne tik kad dažnai neturi objektyvaus savo paties paveikslo, tačiau jo realybės suvokimas būna tiek iškraipytas, jog atstatyti tokį vaizdą „į vietą“ dažniausiai yra labai sunku, o kartais – išvis neįmanoma.
