Pirmasis pasaulinis karas ir medicina
Pirmasis Pasaulinis karas prasidėjo 1914 metų vasarą, kai serbų patriotas Sarajeve nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą. Tuoj pat po šio įvykio Austrija-Vengrija pateikė ultimatumą Serbijai, o vieną arba kitą pusę remiančios Europos valstybės konfliktą greitai pavertė dar neregėto masto karu.
Vyrai su džiaugsmo šūkiais jungėsi prie kariuomenių, jaunuoliai sekdami jų pavyzdžiu net meluodavo apie savo amžių. Niekas netikėjo, jog naujasis karas truks ilgiau nei metus. Juo labiau niekas net nenujautė, kad jis nusineš milijonus gyvybių.
Pirmojo Pasaulinio karo metais medicina buvo labai stipriai pažengusi. Karo medikai jau sugebėjo atlikti pakankamai sudėtingas chirurgines operacijas. Dauguma iš šių operacijų neapsieidavo be rentgenologijos bei anestetikų ir antiseptikų naudojimo. Kai kurias užkrečiamąsias ligas, kurios ankstesnių karų metu nusinešdavo daugiau gyvybių nei ginklai, jau buvo galima kontroliuoti vakcinų pagalba.
Karo metu taip pat buvo naudojama patobulėjusi kraujo transfuzijos technika, atsirado pirmieji kraujo bankai. Stipriai išsivysčiusi ir gerai organizuota buvo sužeistųjų evakuacijos iš kovų lauko sistema.
Nepaisant didelės medicinos pažangos, medikai Pirmojo Pasaulinio karo metais susidūrė su naujais iššūkiais. Dideliu mastu pradėti naudoti cheminiai ginklai: ipritas, fosgenas ir kitos nuodingosios dujos.
Be to, dėl patobulėjusios ginkluotės karių žaizdos buvo nepaprastai sunkios. Veido traumos, kurios ankstesniuose karuose neišsiskirdavo, tapo vienu iš labiausiai tiek gydytojus, tiek pačius karius gąsdinančių dalykų.
