Daugelis Romos, Milano, Florencijos restoranų užsitarnavusių „Michelin“ gido žvaigždes paskutinį metų vakarą užsidaro. Garsūs šefai ir jų komandų nariai jeigu ir gamina tai nebent šeimos ar bičiulių rate. Absoliuti dauguma „top“ lygio restoranų išsimėčiusių mažuose provincijos miesteliuose taip pat lieka uždaryti dėl logistikos problemų: klientams sudėtinga po vidurnakčio grįžti į namus.
Yra ir kita – ideologinė priežastis dėl kurios garsūs restoranai ignoruoja Naujametinę vakarienę. Tai pasiutusio siautulio, fejerverkų, bėgiojimų su šampano taurėmis į lauką ir atgal, šokių, naujametinių loterijų, žaidimų su vaikais ir įvairių beprotiškų pramogų naktis. Ar šie dalykai kaip nors dera prie 8 – 9 patiekalų degustacinio maratono, kuris įpareigoja dirbti skonio organus, gastronominę intuiciją? Nelabai. Arba nieko: šventė – tai linksmybės, o degustacinė vakarienė – rimtas egzaminas skonio receptoriams.
Bet yra ir kitaip mąstančių restoranų šefų bei restoranų klientų. Čia galima būtų prisiminti „La Traviata“ operos analogiją: Giuseppe Verdi muzikos akordai, Violetos arija muzikos fanams yra privalomas gruodžio 31 – osios vakaro atributas. Panašiai mąsto ir gastronomijos elitas: jeigu tą vakarą reikia kažką valgyti ir gerti – valgysime ir gersime. Bet tai bus aukščiausios klasės skonio pojūčių fejerverkas. Kad ir kiek tai kainuotų! O kainuoti gali daug arba labai daug!
