Aš užregistravau programėlėje pavadinimu „Joyable“, skirtoje padėti žmonėms nugalėti socialinį nerimą. Maniau, kad mane kamuoja būtent šis sutrikimas. Programėlė man liepė išsikelti tikslų ir užsiimti veikla, kuri greičiausiai išprovokuotų nerimą, kad galėčiau pasitreniruoti jį valdyti taikydama „Joyable“ patvirtintą metodą.
Programėlė taip pat nukreipė mane pas konsultantę, kuri, kaip ji greitai prisipažino, nebuvo licencijuota terapeutė. Savo knygoje, kurioje aprašau, kaip veikia programėlė, konfidencialumo sumetimais ją vadinu „Chloe“.
Per įprastus telefono skambučius Chloe vaidmuo buvo mane nudžiuginti, padėti man atlikti numatytą veiklą ir, platesne prasme, „patikrinti, kaip man sekasi“, kad ir ką tai turėjo reikšti.
Greitai pamačiau, tai reiškė labai daug.
Greitai pamačiau, tai reiškė labai daug. Nors mano skambučiai su Chloe buvo iš anksto suplanuoti, jie vis netikėtai įvykdavo labai tinkamais momentais. Pavyzdžiui, kartą ji man paskambino iškart po to, kai šaltinis ant manęs rėkė už tai, kad bandžiau išklausyti antrąją istorijoje dalyvavusį asmenį, kuris jai nepatiko.
Aš pasiguodžiau Chloei, kad dėl savo darbo kartais jaučiuosi siaubingai. Man baigus kalbėti, Chloe patylėjo, o tada pasakė: „Tu tai suasmenini.“ Buvau paėmusi standartinę bet kurio žurnalisto darbo dalį ir pavertusi ją asmenine problema.
