Ričardas Savukynas: Ufonauto širdis

Aš labai ilgai galvojau, apie ką parašyti pirmą straipsnį, skirtą 15min superprojektui. Tai va parašysiu aš jums tokį apie biologiją ir mediciną. Juk, berods, dar niekad nerašiau apie mediciną ir biologiją? Ir apie ufonautus nerašiau, tiesa? Bet pradėkim nuosekliai.
Širdis
Širdis / 123RF.com nuotr.

Tikėtina, kad bet kurioje planetoje gyvybė vystytųsi gana panašiai, kaip ir Žemėje. Bent jau tiek panašiai, kad organizmai būtų sudaryti iš panašių amino rūgščių, angliavandenių, riebalų ir taip toliau. Galima tikėtis, kad kokių nors ufonautų biologija būtų pakankamai panaši, kad jie gal netgi kažkuriais Žemės organizmais galėtų maitintis. O mes galėtume maitintis kai kuriais ufonautiškais organizmais.

Asmeninio albumo nuotr./Ričardas Savukynas
Asmeninio albumo nuotr./Ričardas Savukynas

Taip yra dėl to, kad vienintelė anglis gali sudaryti tokius kiekius tokių sudėtingų junginių su vandeniliu, azotu, deguonimi, siera ir dar keliais elementais. Ir visa ta cheminė įvairovė įmanoma tik labai ribotame temperatūrų diapazone – maždaug nuo 0 iki 40 laipsnių Celsijaus.

Dar daugiau, net ir amino rūgštys, greičiausiai, būtų visai tos pačios, kaip ir Žemėje. Ir baltymai būtų panašūs. Viskas panašu.

Gal skirtumų atsirastų tik aukštesnio lygio organizmuose, pvz., galime įsivaizduoti, kad kažkas iš ufonautiškųjų gyvūnų kažkada labai ankstyvose stadijose, kai tik ėmė rastis daugialąsčiai organizmai, įgautų kitokią nervų sistemą. Ne varomą neuromediatoriais (elektrochemiškai), o varomą tiesiog elektros impulsais.

Čia gal kiek nukrypkim į biologiją, tiksliau, į neurologiją. Reikalas tas, kad nervinio signalo perdavimas yra gana komplikuotas procesas – jame dalyvauja krūva visokių medžiagų ir viskas vyksta sudėtingai. Maždaug taip: koks nors neuronas susižadina dėl kažkokių priežasčių. Tai reiškia, kad jo elektrinis potencialas pasikeičia. O tai reiškia, kad per savo sinapses (tokias laidininkų ataugas) tas neuronas bando perduoti signalus kitiems neuronams. O perdavimas vyksta taip: iš sinapsės galo neuronas paskleidžia truputį tokio junginio – acetilcholino. Tas junginys pakliūna į kito neurono receptorių ir kaip koks raktas perjungia jonų kanalus į atvirą būseną.

Taigi, tie atviri jonų kanalai pradeda keistis jonais su aplinka ir antro neurono elektrinis potencialas pasikeičia. Taip tas antras neuronas irgi susižadina. O kad signalas netruktų pernelyg ilgai, tai tą acetilcholiną greitai suskaido specialus fermentas – acetilcholinesterazė. Taigi, signalai tai sklinda, tai nesklinda, o iš tų sklidimų ir nesklidimų ir susidaro kažkokie nerviniai bei mąstymo procesai.

Aš suprantu, kad čia komplikuotas mechanizmas, ne taip jau paprastai atrodantis, netgi kai supaprastintai aprašai. Bet tas komplikuotumas – ne šiaip sau. Kai veikia toks mechanizmas, organizmas yra atsparesnis aplinkos elektriniams triukšmams, skirtingiems druskos kiekiams ir taip toliau. Žodžiu, nervų sistema veikia geriau. Todėl visiškai panašius neuronų veikimo mechanizmus turi išvis visi daugialąsčiai, kurie yra Žemėje – pradedant vabzdžiais ir medūzomis, ir baigiant žmonėmis.

Mūsų nervų sistema bendrai ir smegenys konkrečiai veikia štai šitaip. Be acetilcholino yra ir kitų neuromediatorių, bet vis vien mechanizmas tas pats. O acetilcholinas – iš visų neuromediatorių labiausiai paplitęs, kaip ir svarbiausias, universaliausias.

O dabar įsivaizduokite, kad yra kokie nors ufonautai. Ir jų nervų sistema – visiškai kitokia, išvis be neuromediatorių. O kadangi be neuromediatorių – tai vietoj būsenų perjungimo, naudojant receptorius, visa nervų sistema čia veikia išvis kitais būdais – ląstelės nuolat kaupia elektros potencialą, o kai šis susikaupia, tai pirma palaukia, o paskui, jei gaus impulsą iš kito neurono, tai irgi atiduoda impulsą kitiems neuronams. O jei ilgai nesulaukia impulso – tai irgi atiduoda impulsą kitiems neuronams, bet su dideliu uždelsimu.

Žodžiu, jei žemiečių nervų sistema veikia kaip elektrocheminiai jungikliai, kur signalas tai sklinda (nes neuronas sužadintas), tai nesklinda (nes neuronas nesužadintas), elektrinėje nervų sistemoje signalas visada sklinda, tik skiriasi jo dažnis. Signalai gali būti sinchronizuoti su kažkokiu pirminiu jų šaltiniu ar nesinchronizuoti, o pagal tą skirtumą, ar du signalai sinchronizuojasi, ir veikia nervų sistema.

Taigi, kaip suprantate, jei žiūrėsim į skirtumus tarp žemės padarų ir padarų iš kosmoso, tai tie skirtumai bus va tokie, susiję su visiškai kitokiais nervų sistemos ar medžiagų apykaitos mechanizmais. Ir tie skirtumai bus tokie dideli, kad nesuderinamumai rasis tiesiog pačiuose organizmų veikimo principuose.

O dabar štai kodėl aš jums šitą kompleksinę teoriją pasakoju.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs