Kuo čia japonai išskirtiniai?
Tikrai negalima teigti, kad vieninteliai japonai karo menų kontekste rinkdavosi mirtį – tai rasite ir nagrinėdami graikų, romėnų, vikingų, persų, trakėnų bei daugelio kitų tautų istoriją. Toli ieškoti mums taip pat nereikia, galime prisiminti Pilėnų legendą. Visame kontekste kiek ryškiau išsiskiria Indijos teritorijoje gyvenę radžputai – jų elitinių karių žmonos ir vaikai, supratę, kad pralaimėjimas neišvengiamas, susidegindavo. Vyrai bėgdavo be vilties laimėti ir kaudavosi iki paskutinio atodūsio. Tokia mirtis netgi turėjo savą pavadinimą – saka.
Japonijos istorija nuspalvinta kraujo raudoniu – sau gyvybę atima į kampą užspeisti išdidūs samurajai, nelaimingi įsimylėjėliai kartu palieka šį pasaulį, broliai perduria vienas kitą, didikai nužudo savo šeimą, o po to, padegę rūmus, šoka į liepsnas ir jose pradingsta amžiams. Būdai buvo įvairiausi, priežastys taip pat. Tačiau Japonijoje kaip niekur kitur pasaulyje savižudybė tapo socialiai priimtinu dalyku ir buvo institucionalizuota kaip privilegija bausmė valdančiajai klasei (samurajams). Iš tiesų, šios tradicijos šaknys slypi senovės Japonijoje ir per tūkstantmetį padarė šiai šaliai, jos gyventojams, filosofijos minčiai bei estetikai didžiulę įtaką.
Ivanas Morrisas savo knygoje „The Nobility of Failure: Tragic Heroes in the History of Japan“ (liet. „Nesėkmės kilnumas: tragiški herojai Japonijos istorijoje“), kalbėdamas apie savižudžius lėktuvų pilotus, atakavusius JAV karinį laivyną, rašė: „Sprendimas naudoti savižudišką taktiką buvo priimtas per kelias minutes, tačiau psichologinės prielaidos buvo kuriamos amžius.“ Seppuku idealai išliko japonų tautos atmintyje ir buvo „gyvi“ net ir XX amžiuje.
