Išgyvenęs nužudyto brolio netektį, režisierius Audrius Mickevičius įžengė į Lukiškių kalėjimą. Čia jis susitiko su nuteistaisiais iki gyvos galvos Rimu ir Rolandu. Gyvagalviais vadinami kaliniai gyvena stovinčiame laike, bet nepraranda vilties pasikeisti ir kada nors išeiti į laisvę.
Taip – po asmeninių patirčių – buvo pradėtas kurti filmas „Pavyzdingas elgesys“. Paties režisieriaus nuostatų kaita ⎯ nuo pykčio iki atleidimo ⎯ tapo radikalia kelione. Deja, ją nutraukė mirtina A.Mickevičiaus liga. Filmą kurti baigė scenarijaus redaktorius, filosofas Nerijus Milerius. Šis filmas atidarė šių metų festivalį „Nepatogus kinas“.
Šiuo metu įkalinimo įstaigose yra apie pusšešto tūkstančio žmonių, o pagal kalinių skaičių Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje. Ar valstybė daro pakankamai, kad resocializacijos procesas vyktų sėkmingai? Ar visuomenė yra pasiruošusi priimti nuteistuosius? Ar nuteistieji pasiruošę sugrįžti į visuomenę? Kada atlikta bausmė yra pamirštama, ar ji gali būti pamiršta?
Festivalio surengtoje diskusijoje apie tai kalbėjosi Nerijus Milerius, filosofas, vienas iš filmo „Pavyzdingas elgesys“ režisierių, žurnalistė, nuteistųjų iki gyvos galvos lankymo grupės savanorė Sigita Jacinevičienė-Baltaduonė, kalinių resocializacijos savanorė Irena Mickevičienė ir VšĮ „Prirašytos rankos“ savanorė Jolanda Marčiukonytė. Diskusiją moderavo 15min žurnalistė Roberta Tracevičiūtė.
„Jie yra tokie pat žmonės, kaip mes“
Kai buvo kuriamas filmas „Pavyzdingas elgesys“, Lietuvoje dar nebuvo įstatymo, suteikiančio viltį nuteistajam iki gyvos galvos išeiti į laisvę. Kiek vėliau įstatymas pakeistas, ir dabar nuteistieji iki gyvos galvos tokią viltį turi.
Kalbėdamas apie filmo kūrimą, kuris leido pažinti ir pamatyti dar tuomet veikusio Lukiškių kalėjimo kalinių – nuteistųjų iki gyvos galvos – gyvenimą N.Milerius sakė, kad režisieriaus tikslas buvo parodyti ten kalinčius žmones iš visai kitos perspektyvos.
„Kad mes pamatytume, jog jie yra tokie pat žmonės, kaip mes. Yra daugybė įvairiausių aplinkybių, kurioms susiklosčius žmonės nusikalsta, bet realiai viskas tuo nepasibaigia.
Jei Audrius nebūtų tikėjęs, kad kaliniai gali pasikeisti, jis šio filmo nebūtų daręs. Jis išėjo į Lukiškes su kita intencija – ne pykčio ir keršto, bet atleidimo.
Visuomenė labai dažnai mato kalinius tik tada, kai jie nusikalsta, o kas vyksta už kalėjimo durų – apie tai tarsi negalvojama, nes jie yra izoliuoti ir niekaip mūsų gyvenimo nepaliečia.
Tad intencija buvo eiti į tas vadinamąsias uždaras erdves ir žiūrėti, kas vyksta tada, kai tie kaliniai atlieka bausmę.
Teisingumo principas visada yra paremtas bausmės proporcingumu. Ir jeigu mes manome, kad už gyvybės atėmimą proporcinga bausmė yra mirties bausmė, tai mes esame dar senojoje paradigmoje.
Ačiū Dievui, mirties bausmės Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių yra jau atšauktos. Lietuvoje yra bausmė iki gyvos galvos, o Lietuva ilgą laiką buvo vienintelė ES šalis, kurioje nebuvo jokio būdo tokiam nuteistajam išeiti į laisvę, išskyrus prezidento malonę. Todėl mes galvodavome, kad filmas turėtų padėti bent inicijuoti diskusijas, kad galbūt tas įstatymas būtų pakeistas.
Kaliniai nusikalsta, jie gauna bausmę iki gyvos galvos, bet yra tokių, kuriems tokia bausmė nėra proporcinga. Jeigu jie iš tiesų rodo norą pasikeisti, intenciją pasikeisti, turi būti sudarytos sąlygos elgtis pavyzdingai ir turėti viltį išeiti“, – sakė N.Milerius.
Galiausiai įstatymas buvo priimtas, o vienas iš nuteistųjų, kuris filmavosi, į laisvę turėtų išeiti po penkerių metų.
„Montažinėje su montuotoja mes tą žmogų patys sau buvome pavadinę žmogumi be vilties. Labai smagu, kad jis išeis į laisvę. Tikėkimės, kad išeis. Jis ir yra pavyzdys žmogaus, kuris norėjo kalėjime pasikeisti. Kalėjimuose yra labai specifinė aplinka, ir labai gaila, bet daugeliui ten papuolusių žmonių ten labiau išugdomas polinkis į nusikaltimus“, – sakė N.Milerius.
Kaip sakė filmo kūrėjas, jis pats labiau linkęs kalbėti apie individualius atvejus, o ne apibendrintai: „Negali sakyti, kad yra kalinys apskritai, kad yra kalinio prigimtis apskritai. Yra individualūs žmonės. Nereikia visų stigmatizuoti, bet ir nereikia visų tarsi balinti. Kiekviename reikia matyti konkretų žmogų.“
„Pamačiau labai nelaimingus žmones“
Savo patirtimi pasidalino ir savanorė Sigita Jacinevičienė-Baltaduonė. Ilgą laiką ji buvo iš tų žmonių, kurie negalvojo apie šią visuomenės dalį – nuteistuosius.
„Nejaučiau jiems nei užuojautos, nei ypatingo potraukio padėti. Bet kada nuteistųjų iki gyvos galvos ir už sunkius nusikaltimus kapelionas Arūnas Peškaitis pakvietė parapijiečius drauge nueiti – mes nuėjome. Tada dar tik būrėsi savanorių grupelė.
Jeigu mes nepadėsim jiems – mūsų visuomenė geresnė netaps.
Mano intencija buvo nueiti pasižiūrėti, nes per savo darbo praktiką nebuvau buvusi kalėjime, todėl man buvo įdomu pažiūrėti. Tarsi į zoologijos sodą – kaip jie ten sėdi, kaip jie atrodo, kaip atrodo interjeras kalėjime.
Bet kai aš nuėjau ir pamačiau ten žmones, žmones, kurie galbūt ne visi nuoširdūs, bet jie jau yra nubausti už tai, ką padarė. Pamačiau labai nelaimingus žmones, kurie kažkada pasidavė blogiui, padarė labai sunkius nusikaltimus ir yra be vilties kada nors išeiti, įkalinti tarp tų sienų.
Po to karto aš buvau nubausta už savo puikybę. Už tai, kad taip galvojau apie tuos žmones. Supratau, kad jeigu mes nepadėsim jiems – mūsų visuomenė geresnė netaps“, – kalbėjo S.Jacinevičienė-Baltaduonė.
„Trokšdami mirties mes tampame tapatūs“
Kalinių resocializacijos savanorė, režisieriaus A.Mickevičiaus žmona Irena Mickevičienė pasakojo, kad ji visų pirma pradėjusi bendrauti su nuteistaisiais filmo herojais.
„Jei kalbant apie savanorystę, tai mano iniciatyva ir nuėjimas – kaip savanorės – rodė mano pačios asmeninę poziciją.
Pradėjus kurti šį filmą aš tiesiog klausinėjau žmonių – savo aplinkos, visuomenės – ką jie galvoja apie mirties bausmės panaikinimą“, – sakė I.Mickevičienė.
Maždaug apie 80 procentų žmonių, su kuriais kalbėjosi I.Mickevičienė, pasisakė už mirties bausmės sugrąžinimą.
„Nesuvokdavau, kodėl mes tapatinamės su jais? Trokšdami mirties mes tampame tapatūs. Jei mes pozicionuojame save kaip krikščionišką visuomenę, tai šis suvokimas neaiškus: kodėl taip yra?
Tada klausdavau žmogaus: o ką tu manai apie tą žmogų, kuris tai darytų? Nes tai bus įteisintas žmogžudys. Tada būdavo tarsi atsitraukimas ir susimąstymas.
Manęs klausdavo: o kodėl tu ne už mirties bausmę? Visada atsakydavau: aš nesu už mirtį. Tiesiog nesu už mirtį. Nes mirtis yra savalaikis dalykas ir mirties troškimas tiek iš žmogžudžio, tiek iš visuomenės pusės man iki galo dar nėra suvokiamas“, – sakė I.Mickevičienė.
„Jie labai dažnai jaučiasi nurašyti“
VšĮ „Prirašytos rankos“ savanoriai lankosi įkalinimo įstaigose, kuriose bausmę atlieka ar yra suimti nepilnamečiai. Pasak organizacijos savanorės J.Marčiukonytės, šiai grupei nuteistųjų ar suimtųjų yra skiriama per mažai dėmesio.
„Mes tarsi stengiamės atstovauti jų pačių balsui, keisti visuomenės požiūrį, kad jie neliktų nepastebėti, ir matome, kad didesnė bausmė jiems yra ne sėdėjimas tose patalpose ir buvimas atskirtiems, bet didesnė bausmė yra jų pačių sąžinės balsas.
Jie yra kupini vilties. Jie nori keistis, nori socializuotis. Jie labai dažnai jaučiasi nurašyti, nepastebėti, netgi pamini tai, kad kiti pas juos ateina pasižiūrėti, kaip į zoologijos sodą. Ne daugiau“, – kalbėjo savanorė.
