Nusijuoksit, bet niekur aš nevažiavau savo noru. Štai sumaniau, kad noriu į Ameriką, ir pradedu svaigti bei taupyti pinigus. Ne! Visur vykau svetimų žmonių iniciatyva. Koncertuoti, pažiopsoti, aplankyti, pažiūrėti. Todėl, kad kiti man pasakė, kad reikia važiuoti. O aš – žmogus, paklūstantis sistemai. Nuo vaikystės. Kai būdavo tiek ekskursijų! Kai tiesiog reikėdavo važiuoti. Nes auklėtoja liepė, ir viskas! Ir žinote, kas man labiausiai patiko iš mokyklinių ekskursijų? Ne nuotykiai. Ne paminklai. Ne vaizdai pro langus.
Man labiausiai patikdavo mamos padaryti sumuštiniai su dešra, suvynioti į laikraščio skiautę. Nespėdavo autobusas išriedėti iš mokyklos kiemo, o aš jau kaip koks „pacukas“ šiurendavau savo laikraštukus, kuriuose ieškodavau kvapais ir skoniais persipynusių ir susidraugavusių sumuštinių.
Daug buvo kelionių po visokias šalis, kurių metu supratau vieną tiesą – nesvarbu kur, o svarbu su kuo.
Tu gali būti stebuklingiausiose pasaulio vietose, bet jei neturi šalia žmogaus, kurį sugriebtum už rankos šaukdamas, ar jis mato tą patį, ką ir tu, tai nieko neverta ta kelionė. Tik jei kartu esi su žmogumi, kuris taip pat, kaip ir tu, mato šio pasaulio ir grožį ir gėrį, įspūdžiai verti didelio vargo.
O atostogos visada buvo ir yra sunkus darbas ir vargas.
