Apie žydus Panevėžyje žinoma jau nuo XVII amžiaus. Čia jie keltis pradėjo iš Ukrainos, Vakarų Europos teritorijų.
„Kaip ir kituose Rytų Europos kraštuose, Panevėžio krašto žydai daugiausia gyveno mieste. XIX amžiaus antroje pusėje – XX amžiaus pradžioje didelė bendruomenės dalis telkėsi vienoje iš centrinių aikščių, kuri šiandien visai neišlikusi. Kadaise netoli jos buvo išsidėsčiusios sinagogos, kiti žydams priklausę pastatai – dabar iš jų nerastume nė vieno.
Per Antrąjį pasaulinį karą Panevėžį apgriovė, bet didesnių nuostolių atnešė tarybiniai metai.
Per Antrąjį pasaulinį karą Panevėžį apgriovė, bet didesnių nuostolių atnešė tarybiniai metai. Tuomet sąmoningai stengtasi keisti miesto architektūrinį veidą; sunaikinta didelė paveldo dalis.
Galiu pasakyti, kad ir muziejuje neturime tiek jau daug su žydais susijusių eksponatų – yra šiek tiek apeiginių ar kitokių daiktų, pluoštas nuotraukų – bet tai dešimtys, o ne šimtai vienetų“, – apie žydiškąją Panevėžio pusę pasakoja miesto kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
Daugiatautiškumo apraiškos
Istorikas teigė kadaise domėjęsis Panevėžio gyventojų etninės sudėties kaita. Tiesa, anot jo, tuo metu atlikti surašymai ne visada gali būti laikomi iki galo tiksliais – nemažai žmonių turėjo dvigubą tapatybę, pavyzdžiui, save laikė ir lietuviais, ir lenkais vienu metu.
„Sakysime, XIX amžiaus viduryje žydai sudarė 53 procentus miestiečių. Nuo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios tas skaičius trimis procentiniais punktais sumažėjo. Jau tarpukariu gyveno 33 procentai žydų tautybės asmenų.
Visi Lietuvos miestai buvo daugiataučiai ir daugiakultūriai. Patys lietuviai į miestus sparčiau pradėjo keltis tik XX amžiaus pradžioje.
Visi Lietuvos miestai buvo daugiataučiai ir daugiakultūriai. Patys lietuviai į miestus sparčiau pradėjo keltis tik XX amžiaus pradžioje. Iki tol jie neužėmė dominuojančios pozicijos. Kažkada bandžiau skaičiuoti visuomenės veikėjus Panevėžyje. Nusistačiau kriterijus: į savo sąrašą įtraukiau tuos, kurie ėjo deleguojamas, renkamas pareigas – nuo draugijos pirmininko pavaduotojo iki choro vadovo.
Spėkite, kiek žmonių priskaičiavau? Ogi virš 300. Jų gretose lietuvių, lenkų ir žydų apytikriai vienodai. Tačiau tarp miestiečių labiausiai skaičiumi išsiskyrė žydai. Santykinai turbūt tarpukariu organizacijų būta daugiau ir jos funkcionavo aktyviau nei šiais laikais“, – pastebi pašnekovas.
Apie mieste vyravusią tautinę įvairovę byloja ir muziejininkų ekspozicijai surinkta medžiaga.
„Panevėžyje kabėjo ne tik dvikalbės, bet ir trikalbės – lietuvių, lenkų, jidiš – gatvių pavadinimų lentelės. Esate kur nors kitur tokių dalykų regėjusios? Turime nuotrauką iš kažkur 1919-1920 metų, kur tai aiškiai matyti. Tačiau tuo pat metu kūrėsi ir tautiškai nusiteikusių gyventojų grupės, kurios nuožmiai pasisakė prieš tokius pavadinimus.
Panevėžyje kabėjo ne tik dvikalbės, bet ir trikalbės – lietuvių, lenkų, jidiš – gatvių pavadinimų lentelės.
Žinome, kad Panevėžio moksleiviai rengė akciją, kurios metu plėšė ir darkė keliakalbes gatvių pavadinimų iškabas. Kita vertus, netrukus ir valdžia priėmė įstatymą, įteisinantį tik lietuviškus gatvių užrašus. Tad trikalbės lentelės egzistavo ganėtinai trumpą laiką.“
„Akmenys pasų neturi“
Su A.Astramsku išėjome pasivaikščioti Panevėžio miesto gatvėmis. Sustojome ties Sietyno (dab. Atminties) skveru. Šioje vietoje 1872–1940 m. veikė senosios žydų kapinės, bet sovietmečiu jos likviduotos.
