Kai kurie miestiečiai jau pabėgo ar ketina netrukus persikraustyti į užmiestį. Panašu, kad nauja realybė prieštarauja pačiam tankiai apgyvendintų miestų etosui. Miestai suartina žmones ir skatina juos užsiimti bendra veikla. Miestai priklauso nuo bendros naudojimo viešųjų erdvių ir prekių bei paslaugų – parkų, tranzito taškų, bibliotekų ir paplūdimių.
Puikus praėjusio šimtmečio Šiaurės Amerikos miestų projektavimas paskatino žmones iškeisti baseinus savo kieme į viešuosius baseinus, ilgas keliones automobiliu – į trumpesnes metro ar dviračiu, nuosavus sodus į bendras žaidimų, aikštes ir kitus miesto kraštovaizdžio objektus, vienatvę į galimybę drauge patirti sporto, meno ir kultūros įspūdžius.
Koronavirusas grasina tokioms kolektyvinėms erdvėms.
Koronavirusas grasina tokioms kolektyvinėms erdvėms ir veiklai, todėl pasigirsta spėlionių, kad urbanizacijai ateina galas, kad artėja traukimosi iš Šiaurės Amerikos miestų banga, kurią vis dažniau prognozuoja žiniasklaida ir nekilnojamojo turto agentai.
Bet nekrologui dar per anksti. Miestai išliks gyvybingi ir dinamiški ekonominės ir kultūrinės veiklos centrai. Gyventojų tankis, kuris tariamai padarė juos pažeidžiamus pandemijos metu, nebūtinai turi būti jų sunykimo priežastimi. Miesto planuotojams tereikia pasimokyti iš šios patirties ir stengtis, kad miestai būtų tankiai apgyvendinti saugesniais būdais: vengiant grūsties, sumažinant automobilių srautus ir sukuriant daugiau įvairioms bendruomenėms įperkamų būstų.
Kai pandemijos jau seniai nebebus, geras miesto planavimas padės išpildyti viltingus XXI a. miesto pažadus.
