Anot I.Lukšaitės – mes šiandien gyvename XVI a. prasidėjusių procesų tąsoje, o istorinė patirtis gali virsti sugebėjimais ateičiai. Vasario mėnesį 80 metų sukaktį paminėjusi mokslininkė 15min papasakojo apie savo tyrimus, apie tai, kaip ji pasuko į istoriją ir atrado reformaciją bei apie tai, ko mes galime išmokti iš istorijos.
– Koks yra jūsų santykis su istorija, kaip nusprendėte gyvenimą sieti gyvenimą su šia sfera?
– Į istoriją mane pastūmėjo dvi aplinkybės. Visad žinojau, kad iš prigimties esu humanitarė. Šiaip svajojau tapti muzikante, bet ir mano, ir kitų galva, man pritrūko gebėjimų eiti muzikos keliu. Antroje vietoje buvo literatūra, tačiau mano mamą iš universiteto tuo metu metė kaip nacionalistę revizionistę. Aš žinojau, kad negaliu nei studijuoti, nei baigti literatūros, nei, aišku, po to gauti darbo. Taip atėjau į istoriją. Žinojau, kad dirbsiu su kultūros istorija. Iš tikrųjų taip ir buvo. Visą gyvenimą dirbau Lietuvos kultūros istorijoje ir nei kiek nesigailiu. Tai yra mano vieta.
– Esate tikriausiai žymiausia ir viena iš pagrindinių reformaciją tyrusių mokslininkų Lietuvoje. Kuo, jūsų nuomone, ypatinga Reformacija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kontekste?
– Čia gana komplikuotas klausimas. Šiandien reformaciją tyrinėja nemažai žmonių. Nesu vienintelė, labai džiaugiuosi tuo, kad šiandien yra tikrai stiprių istorikų, kurių darbų rezultatai labai džiugina, kurie sugebėjo atversti reikšmingus ir kultūrinės, ir pasaulėžiūrinės, ir ekonominės istorijos puslapius. Galiu sakyti, kad jau esame visai sėkmingai tai tirianti kuopa.
Bet pirmiausiai tikriausiai reikėtų pasakyti, kodėl aš pradėjau tirti Reformaciją. Kultūros istorijoje ieškojau tokių laikotarpių, kurie buvo įdomiausi ir veržliausi. Aš norėjau atrasti tokį laiką, kai Lietuvos kultūra išgyveno reikšmingus virsmus ir sparčiai kūrėsi. Taip aš atradau XVI amžių – XVII amžiaus pirmąją pusę.
