Ar girdite tą krebždesį?
Tyliau, tyliau, paklausykite, štai taip centai ropščiasi ir paskui save iš jūsų piniginės išsiveda eurus. O šiugždesį, jį irgi girdite? Ne, tai ne gervės mūsų kraštus palieka žiemai kol ir vėl sugrįš, taip šiugžda ir šnara banknotai, su jumis atsisveikindami su-vi-sam. Negrįžtamai. Ciao ir bai bai, iki niekada nebepasimatymo.
Ką gali magiškasis „tik“?
O, šis žodelis yra toks galingas, kad, jei, jūs nors šiek tiek į jį įsigilintumėte, tai jūs ne juokais nustebtumėte, kaip toks menkutis, suskurdęs žodelis jūsų gyvenime šitiek daug įtakos gali turėti. Be, kadangi jis yra „tik“ – toks visiškai menkutis, todėl jūs į jį niekada ir nesigilinsite, ką ten negilinsite, tiesiog išvis net dėmesio nekreipsite, nes koks save gerbiantis lietuvis imtų ir kreiptų dėmesį į tokias smulkmenas.
O tuo tarpu...
O tuo tarpu magiškasis „tik“ valdo jūsų protus, jūsų gyvenimus ir karaliauja jūsų piniginėse. Tiesa, piniginėse karaliauja ponas vėjas, mat jo bendrininkas „tik“ prieš tai ištaškė jūsų visus pinigus, todėl dabar ten apstu vietos.
„Oho, absurdas!“
Dažnai šaukia pasipiktinęs lietuvis. Dar dažniau jis šaukia, jog už tokį absurdą jis mokėti neketinąs ir nemokės. Ir nemoka. Jis nemoka už daug ką, mat jis manosi galįs apsieiti ir be to. Ir jis apsieina. Be to ir šiaip jau, be daug ko, be ko šiek tiek už mus amžiumi vyresnės šalys ne tik, kad nebeapsieina, bet tai sudaro stabilų jų orumo pagrindą. Tarkime, ligoninėse jie valgydami automatiškai (automatiškai – visos didžiosios), žodžiu, automatiškai gauna šaukštą, peilį, šakutę, šaukščiuką. Jiems netenka kiaulienos maltinio ar kaip ten teisingai tie kotletai vadinasi, smulkinti šaukštu, kaip ir netenka kavinėje padavėjo įtikinėti, jog nepaisant to, kad į kavą cukraus aš nesidėsiu, šaukštelis man yra būtinas. Taip, jūs teisūs, už viską jie susimoka patys, mat jie mano, kad jiems tai yra reikalinga. O, norite papasakosiu juoką?
