Pirmoji dalis: Pokalbis su Raimondu Kuodžiu. Finansų pasaulio priesakas: „Valgykite kreditą!“
Interviu su dr. Raimondu Kuodžiu buvo įrašytas 2019 m. rengiant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos metinę konferenciją „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas“.
— Kokie mūsų eksporto rinkų reikalai? Ekonomika tose rinkose irgi lėtėja. Situacija turbūt negerės ir 2020-iais. Ar tai gali paveikti mūsų ekonomikos situaciją?
— Mūsų ekonomika neblogai katapultavosi. Neaugant ar tik lėtai augant eksporto rinkoms, vis dėlto sugebam didinti tenai rinkos dalį. Tai reiškia, kad mes kažką išstumiam.
— Mažindami kainas?
— Nebūtinai. Kainų mažinimas yra prastas plėtros modelis. Turtingiausiai gyvena šalys, kurios turi vadinamąsias „prekybos sąlygas“. Kitaip tariant, mes siuvame batus ir kokie italai siuva. Bet italų batai turi kažkokią aurą. Visi kalba apie itališkų batų kokybę, dizainą ir panašiai. O batai iš principo tie patys, funkcine prasme. Bet jeigu jie sugeba juos parduoti keliskart brangiau, negu parduodame mes, tuomet jie iš to gyvens gerai, o mes turėsime ieškoti konkurencinių pranašumų. Vienas iš būdų – algų mažinimas, tačiau tai nėra perspektyvus plėtros modelis tokiai šaliai kaip Lietuva.
Mūsų ambicijos jau dabar yra pakankamai didelės, nemaža dalis ekonomikos priartėjo prie europinių pajamų vidurkio. Vilnius, beje, jį viršija, regionai atsilieka, bet iš esmės mes turime elgtis taip, kaip elgėsi ankščiau buvę mūsų vietoje — ieškoti naujos pridėtinės vertės nišų. Ar tai būtų programavimo paslaugų sektorius, ar medienos klasteriai, ar dar kas nors.
— Ir prekės ženklų kūrimas.
— Taip, ir prekės ženklų kūrimas. Tai – esminis dalykas. Jeigu vien kažką siūsime, turėsime tik siuvyklą, tokią, kaip daugelis. Jei siūsime rūbus brendinius, turėsime siuvyklą su prekiniu ženklu ir visiškai kitokias perspektyvas.
Šiuolaikinės visuomenės yra tuščios, jos perka ne daiktą, o prekės ženklą. Aš studentams dažnai siūlau tokį minties eksperimentą. Iš pradžių siūlau įvertinti savo išvaizdą pinigine išraiška. Vienų vienokie „Armani“ džinsai, na, už 200 eurų, kitų kitokie – už 300 eurų. O kaip, klausiu, rengtumėtės, jeigu gyventumėte vienkiemyje? Jei niekas nematytų, kaip atrodote? Na, sako, kokiais darbo drabužiais už kelis eurus.
Šiuolaikinės visuomenės yra tuščios, jos perka ne daiktą, o prekės ženklą.
Tas kainų skirtumas tarp „Armani“ ir darbo drabužių – tai mūsų tuštybės matas. Nekviečiu dėvėti vien „Armani“ marškinėliais. Tiesiog atkreipiu dėmesį, kad tai parodomasis arba socialinis vartojimas. Šią sąvoką prieš 120 metų sugalvojo toks pankuojantis ekonomistas Torstenas Veblenas. Jis aprašinėjo nuvorišų, naujųjų turtuolių, klasę, kuri gimė po industrinės revoliucijos, tyrinėjo, kaip jie per vartojimą įsivaizduoja tikrąsias ar menamas galias. Nuo to laiko konsumerizmas, parodomasis vartojimas tik sustiprėjo.
Žmonėms būdinga kompensuoti savo kompleksus, savo menamas galias per vartojimą, tačiau tai nesprendžia problemos. Tai gerai aprašyta laimės ekonomikoje: kaimynas nusipirko „Porsche“, jis tapo laimingesnis, o jūs staiga tapote mažiau laimingas. Tuomet jūs nusipirkote „Porsche“, tačiau taip tik grįžote į ankstesnį gerovės lygį. Be to, abu įklimpote į skolas ir tas „Porsche“ abiems tapo nebe toks mielas. Reikia vėl kažką pirkti... Ir taip be pabaigos. Čia tiesioginės sąšaukos ir su klimato kaitos dalykais, ir su besaikiu vartojimu, žudančiu planetą...
— Kiek esame priklausome nuo kitų ekonomikų?
— Struktūriškai žvelgiant, kuo mažesnė šalis, tuo ji labiau priklauso nuo išorės rinkų. Tai natūralu, nes tu turi specializuotis, pats negali pasigaminti didžiosios dalies prekių ir paslaugų. Sakykim, Lenkijos gebėjimas per buvusią krizę gana gerai išplaukti buvo paremtas tuo, kad tai santykinai didelė šalis, viduje ji gerai tvarkėsi, didelę dalį ekonomikos sudaro žemės ūkis, kuris net Lietuvoj nekrito per krizę. Tokie struktūriniai dalykai tikrai yra svarbūs. Vienas iš svarbių vidinių struktūrinių dalykų yra politinio kenkimo laipsnis...
— Arba idiotizmo.
— Taip, aš mėgstu šitą žodį, Leninas šnekėjo apie politinius idiotus…
— Bet idiotas nereikalauja ieškot sąmoningo subjekto, kaltininko. O kenkėjas...
— Atkreipkite dėmesį, koks subtilus kenkimas šitoj šalyje įsigalėjo per pastaruosius keletą metų valdant šitiems valdantiesiems.
