Interviu su dr. Raimondu Kuodžiu buvo įrašytas 2019 m. pabaigoje rengiant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos metinę konferenciją „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas“.
I dalis
— Pagrindinis klausimas, net ne ekspertinis, o buitinis – kokie bus 2020-ji metai, ar ateis krizė? Nes apie krizę šneka visi, kas netingi, ir finansų ministras, kalbėdamas apie biudžetą, užsiminė, kad 2019-ieji metai buvo, ko gero, tokie paskutiniai spartesnio vystymosi metai, nes krizė artėja. Gal tai yra techninis būdas įgyvendinti tam tikrus politinius dalykus, tačiau bet kokiu atveju kalbos apie sunkmetį vis garsėja. Ar yra pasaulinėje erdvėje, tarp tų pasaulinių tendencijų kokios nors tikrai grėsmingos, kurios leistų jau dabar įžvelgti artėjantį cunamį?
— Tai laiko perspektyvos klausimas. Neortodoksiniai ekonomistai sako, kad krizė tęsiasi pastaruosius keliasdešimt metų. Ir tai yra susiję su naujausia kapitalizmo stadija, tą žodį, terminą retai išgirsit – finansializacija. Ji pasireiškia tuo, kad didėja vidurinės klasės nerimas, matom, kaip ji sparčiai nyksta įvairiose šalyse Šiaurės pusrutulyje, algų didėjimas yra nesveikai mažas, našumas didėja, lyg ir pagaminame vis daugiau, bet žmonės neturi pinigų nusipirkti ir vietoj to jiems pasiūlomas kreditas. „Valgykite kreditą“, – sako finansų pasaulis. Taip ir atsitiko.
Bet šitas augimo modelis nėra tvarus dėl to, kad jis parengtas privačios skolos didėjimu, o skola pačioje pradžioje jus nudžiugina, kažką nusiperkate, bet paskui ji labai smarkiai spaudžia smegenis, jūs pamatote, kad jūs smarkiai prasiskolinote.
2007–2008 metų krizė buvo didysis šios paskutinės kapitalizmo stadijos išsikvėpimo ženklas. Kas vyko vėliau – tai didžiąja dalimi simptomų malšinimas. Gydant ligą dar didesnėmis dozėmis kreditų, kas, akivaizdu, net negali veikti, nepanaikina pamatinių priežasčių, būtent tai yra šitos finansializacijos stadijos yda. Nes alternatyva jai buvo ta auksinė epocha po Antrojo pasaulinio karo, tai tęsėsi tris dešimtmečius, kai buvo sveikas algų didėjimas, profsąjungos palaikė tvarką – neleido nukrypti darbo kompensavimui nuo našumo didėjimo, algų didėjimas vertė kapitalistus investuoti siekiant pakeisti darbą, tai toliau didino darbo našumą, tas darbo našumo didėjimas lėmė didesnes pajamas, nebuvo reikalo lįsti į kreditus. Buvo sveikas teisingas augimas, jį pribaigė neoliberalai, apie XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžią. Jie pasinaudojo naftos šoku ir kitais dalykais, primetė savo modelį, kuris dabar išsikvėpė.
— Bet ar galima sakyti, kad tuos procesus gali lemti modelio pakeitimas, kurį gali kas nors primesti: kokia nors siaura ekonomistų grupė arba teoretikų?
— Gali. Kodėl gi ne? Na, tarkim, kitas paradoksas, susijęs su globalizacija. Paskutinėj kapitalizmo stadijoj globalizacija taip pat suvaidino tokį labai reikšmingą vaidmenį. Paradoksas koks?
Kokie nors JAV respublikonai, kurie aptarnauja korporacijų pasaulį, ir tas korporacijų pasaulis sugalvojo vadinamąją baržos ekonomiką. Čia tikras terminas, iš vieno iš didžiųjų korporacijų vadovų, kuris sakė: „Būtų gerai, kad būtų baržos ekonomika. Kai kas nors sumažina mokesčius kur nors Airijoj, aš statau fabriką ant baržos ir vežu tenai. Kai sumažina gamtosauginius standartus kokioje Kinijoje, aš statau fabriką ant baržos, varau tenai. Jeigu kas nors Afrikoje leidžia vaikų darbą, pro pirštus į tai žiūri, statau fabriką, varau tenai.“ Tokia globalizacija.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad pradėjo prekiauti sistemos, kurios turi labai skirtingus standartus. Tokia prekyba atveria dvi galimybes: arba tu pakeli besivystančias sistemas arčiau savo lygio, link savo standartų, vakarietiškų standartų, arba tu nuleidi savo standartus arčiau jų. Kas iš principo ir įvyko, įvyko ofšorizacija, tokia, nelabai aiški naudos prasme globalizacijos stadija, kai prasidėjo tas baržų plaukiojimas po pasaulį. Tai lėmė dramatišką vidurinės klasės sumažėjimą JAV.
Ir štai paradoksas: ta pikta, nežmoniškus stresus išgyvenusi vidurinė klasė, matyt, girdėjot apie opiatų krizę JAV, apie kitus dalykus, apie tos buvusios vidurinės klasės trumpėjančią gyvenimo trukmę. Ji balsuoja už Trumpą, kuris yra kas? Respublikonas. O ką darė respublikonai? Aptarnavo šitą procesą, kuris nususino vidurinę klasę. Tai čia geras pavyzdys, kai rinkėjai nelabai supranta, kas vyksta, bet juos galima apkvailinti, nes Trumpas pasinaudojo tos buvusios vidurinės klasės piktomis nuotaikomis.
— Pabandykime suprasti, kokie procesai 2019 m. pabaigoje išryškėja ir kaip tai lems 2020-uosius. Kiek jie lems pasauliniu mastu ir kiek jie mūsų Nemuno kraštui bus reikšmingi.
— Na, Frankfurto, Briuselio, Vašingtono koridoriuose, kuriuos tenka lankyti darbo reikalais, kalbama, kad nebus kažkokio didelio bum, kaip buvo 2007 metais. Nebus. Bet bus daug mažų bum. Nes, kur bedursi dabar, visur yra problemų. Visas jas žinote, Europoje tai Brexit, didžiulis nedarbas, palyginti su JAV, kurios užkūrė ekonomiką fiskaliniais stimulais. Europa pati susiveržus rankas ir kojas, plaukia šitaip ir gana smarkiai praranda pasaulinę įtaką, nes jei pažiūrėsit į ES BVP per capita dinamiką, tai iš principo Europa net nepakėlė galvos nuo 2007 metų.
