Vilniaus universiteto (VU) rektorius, profesorius Rimvydas Petrauskas teigė, kad pastarųjų kelių dešimtmečių baltarusių istorinės savimonės raidoje egzistuoja stipri nacionalistinė kryptis, kuri traktuoja Baltarusiją kaip tikrąją LDK įpėdinę, teigia, kad iš esmės LDK buvo baltarusiška valstybė.
Vis dėlto, pabrėžia R.Petrauskas, tai – tik viena iš krypčių, o akademinėje istoriografijoje „yra gana adekvačiai žiūrima į LDK paveldą“, vyksta Lietuvos istorikų dialogas su kolegomis Baltarusijoje.
„Mes, kaip visuomenė, galime kelti tokį klausimą: ar pavojingas baltarusių susidomėjimas LDK praeitimi? Atsakant į klausimą reikia atsižvelgti, kad Baltarusija tikrai turi pagrindą domėtis LDK istorija ir traktuoti ją kaip savo. Juk labai nemaža LDK dalis teritoriškai yra dabartinėje Baltarusijoje“, – 15min sakė profesorius.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad LDK buvo ne tautinė lietuvių valstybė, o daugiatautė, daugiakultūrinė, daugiakonfesinė. Pasak R.Petrausko, LDK plėtėsi prijungiant rusėnų žemės, todėl „tiek lietuviai, tiek ukrainiečiai, tiek baltarusiai turi visišką pagrindą domėtis LDK ir traktuoti jos praeitį kaip savo praeitį.“
Lietuvos istorijos instituto (LII) direktorius Alvydas Nikžentaitis tikino, kad savo istorinės tapatybės ieškodami baltarusiai atranda LDK.
„Rusėnų istorinė tapatybė buvo paremta visai kitokiais istoriniais įvykiais negu etninių lietuvių. Pavyzdžiui, rusėnų istorinėje tapatybėje pirmiausia atsirasdavo santykiai su maskoliais, totoriais, kai etniniai lietuviai ar žemaičiai akcentavo santykius su lenkais ar Vokiečių ordinu“, – 15min teigė istorikas.
Pasak A.Nikžentaičio, kai kada baltarusiams ieškant tapatybės LDK įžvelgiamas vien slaviškas jos pradas. Be to, istoriko teigimu, LDK praeitį baltarusiškos tapatybės kūrimui naudoja ir Aliaksandro Lukašenkos aplinkos žmonės. A.Nikžentaitis atkreipė dėmesį į Baltarusijoje atstatinėjamas LDK pilis, vienas svarbiausių šios programos iniciatorių – protestų metu atsistatydinęs Jankos Kupalos nacionalinio akademinio teatro direktorius Pavelas Latuška.
