Vitės progimnaziją ką tik pradėjo lankyti du mokiniai, gimę ir augę Norvegijoje. 10 ir 14 metų vaikų laukia naujas mokslo kelias Lietuvoje.
„Turime mokinius iš Norvegijos, kurie sunkiai kalba lietuviškai. Mirk gyvenk, būtų gerai skirti jiems mokytojo padėjėją nors keletui mėnesių. Žinoma, padėsime jiems, bet turime suktis patys“, – pasakoja progimnazijos direktorė. Biurokratinės spragos metų viduryje nė neleidžia svajoti apie mokytojo padėjėją, net ir esant tokioms sudėtingoms situacijoms.
Šioje ugdymo įstaigoje mokosi apie 50 pastaraisiais metais sugrįžusių emigrantų vaikų. Vien nuo rugsėjo mokyklos gretos pagausėjo 20 tokių mokinių.
2019 m. progimnazija tapusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir programos „Kurk Lietuvai“ kuriamo mokyklų tinklo su į Lietuvą grįžusiais/atvykusiais vaikais tinklo mokykla, sutiko naudotis Etwinning platforma, skirta mokytojams bei jų komandoms užmegzti bendradarbiavimo ryšius dalijantis gerąja patirtimi. Progimnazijos bendruomenė turi paruoštą vaizdo medžiagą, kurioje iš emigracijos grįžę vaikai pasisveikina, prisistato ir pasakoja, iš kur jie sugrįžo, dalijasi savo patirtimi. Dažniausiai nuskamba Londonas ir kiti Didžiosios Britanijos miestai. Tačiau esama ir kitokių patirčių, vaikų, sugrįžusių iš Graikijos, Japonijos, Norvegijos ir kitų šalių.
Pasirinkti ugdymo įstaigą tėvai gali laisva valia, tačiau emigrantų vaikus priimančių mokyklų tinklas jau turi įgijęs daugiau patirties.
R.Venckienė neslepia, kad mokyklos, priimančios vaikus sugrįžtančius/atvykstančius iš užsienio, sulaukia menkos paramos. Ugdymo įstaigos pačios panirusios į informacijos ir metodikų medžioklę, dalijasi patirtimis viena su kita, tačiau valstybės gairės kol kas miglotos.
„Atsiverčiau ministro žodžius ir paskaičiau, kad sugrįžtantiems/atvykstantiems iš užsienio vaikams bus skirti didesni pinigai, mokytojo padėjėjai. Programos „Kurk Lietuvai“ idėja – naudotis Etwinning platforma gerosios patirties sklaidai, dirbant su emigrantais. Tačiau platforma didelio mokyklų susidomėjimo kol kas nesulaukė, nes informacija ten talpinama vangiai. Realiai iš išorės pagalba menka“, – neslepia direktorė.
Nerimą pakeitė džiaugsmas
Klaipėdietė Deimantė iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą grįžo prieš porą metų. Jos du sūnūs lanko „Vitės“ progimnaziją, yra pradinukai. Moteris neslepia, jog namo parginė tėvynės bei artimųjų ilgesys, noras, kad anūkai matytų senelius.
„Ne viskas matuojama pinigais. Būdavo, gyveni laukimu, kada grįši namo. Apsisprendėme viską parduoti ir esam labai laimingi. Pirmą pusmetį vaikams buvo sunkiau, draugai palikti, mylima mokykla, bet viskas apsivertė, jie laimingi, – sakė mama. – Kai atėjau kalbėti su mokytojomis, pamenu, verkiau, jaudinausi, kaip čia vaikams seksis, ar niekas nesityčios, kad jie nepakalba gerai lietuviškai. Vaikai ten gimę, neplanavom grįžti. Stengėmės palaikyti lietuvių kalbą, bet nemokėm gramatikos, paskaitydavom. Mums svarbu buvo, kad kalbėtų. Jie grįžo nemokėdami gerai lietuviškai skaityti, ką kalbėti apie rašybą, bet labai greit persiorientavo. Aš kiekvieną dieną grįžus jiems iš mokyklos klausdavau: kaip sekėsi, kiek balų šiandien duodat? Pirmas dienas buvo 8, po to 9, paskui 10, jau pirmą savaitę. Susirado draugų, buvo noras eiti į mokyklą, esame labai patenkinti. Gavome ir logopedės paslaugas. Viskas šauniai. Šiuo metu dedam didelį pliusą mokyklai ir esam laimingi.“
Giria, tačiau turi pastabų
Neringa į Lietuvą sugrįžo po 17 metų Didžiojoje Britanijoje. Pradžioje bandė kurtis sostinėje, tačiau galiausiai likimas atvedė į Klaipėdą. Sūnui Nedui, nuo rudens pradėjusiam lankyti penktą klasę, anglų kalba yra tarsi gimtoji.
„Mums tai pirmi mokslo metai mokykloje, esam labai patenkinti, labai inovatyvios moterys, aktyvios. Fantastinė mokykla, labai sparčiai į priekį sukasi, keičiasi. Labai stengiamasi dėl vaikų iš tų resursų, kurie turimi. Mano mama pradinių klasių mokytoja, žinau sistemą, ji nėra lengva. Kalbant apie švietimą yra tikrai daug propagandos šviečiant lietuvius, gyvenančius užsienyje, kiek daug suteikiama, duodama grįžus, bet taip tikrai nėra. Didelis nuopelnas tenka mokyklos vadovybei, – sakė Neringa. – Vaikus labai stengiamasi integruoti, skiriamos papildomos lietuvių kalbos pamokos. Daug darbo gula ant mokytojų pečių.
Lietuvos švietimo sistemoje pasigendu inovatyvumo. Pavyzdžiui, muzikos pamokoje vaikai groja tik dūdelėmis. Mokykla duoda tik vieną muzikos instrumento pavyzdį – dūdelę. Jei nori supažindinti su muzika, reikia platesnio spektro.
Lietuvos švietimo sistemoje pasigendu inovatyvumo. Pavyzdžiui, muzikos pamokoje vaikai groja tik dūdelėmis.
Anglijoje vaikai labai užimti, tik spėk vežioti. Aktyvi pomokyklinė veikla – keistų kojinių diena, pižamų diena, diskotekos, kuriose budi patys tėvai. Daug išvykų, supažindinant su technologijom, programėlės kuriamos. Kelionių netrūksta ir čia, bet jos tokios žemiškos, reikėtų labiau orientuoti į mokslo pusę.
Pastebėjau, kad čia ir laisvės daugiau. Anglijoje vaikai po keturių pamokų turi ilgą pusantros valandos pertrauką ir visą laiką būna lauke. Tai privaloma, nebent lyja lietus. Visą žiemą būna lauke, spardo kamuolį, žaidžia futbolą. Suprantu, čia gal neleidžia sąlygos, nes dažnai mokyklos neaptvertos, visgi tai galėtų būti ateities projektas.“
