Vilnietis Tomas, kurio gyvybę galimai pasiglemžė mirtinas žaidimas, yra su redakcija susisiekusio Aleksandro (abu vardai yra pakeisti, redakcijai žinomi, – aut. past.) gyvenimo draugės sūnus. Aleksandras pasakoja, kad jis pats į šeimą įsiliejo tuomet, kai Tomui buvo dvylika metų, o vaikas visą gyvenimą buvo labai mylimas, viskuo aprūpintas, todėl niekuo nesiskundęs. Tomas, pasak jo, aktyviai sportavo, užsiiminėjo akrobatika, buvo puikios fizinės formos, ir, nors nebuvo pirmūnas, mokėsi pakankamai gerai, domėjosi programavimu.
Ramaus būdo jaunuolis, grįžęs iš mokyklos, paprastai eidavo miegoti ar užsiimdavo kitomis veiklomis, tačiau, sulaukęs maždaug šešiolikos metų, pradėjo aktyviai žaisti kompiuterinius žaidimus – ši veikla neretai užsitęsdavo net iki paryčių, o kambario duris paauglys pradėjo nuolat užsirakinti, taip nutoldamas nuo šeimos.
„Jis visada turėjo savo atskirą kambarį, jame visada būdavo ir ilgainiui pradėjo užsirakinėti. Jei kažko reikėdavo, paduodavom per duris arba belsdavom. Man tai neatrodė labai gerai“, – prisimena Aleksandras.
Mama įspėjo apie pavojų
Praėjusį pavasarį vaikinas atšventė savo 18-ąjį gimtadienį. Nors jo santykiai tiek su mama, tiek su biologiniu tėvu bei Aleksandru buvo geri, visa šeima pastebėjo, kad būtent po gimtadienio Tomo elgesys stipriai pasikeitė.
