Lietuvos istorijos instituto (LII) vyriausiasis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Česlovas Laurinavičius sako, kad 1920 metų liepos 12 dienos Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis padėjo pagrindus mūsų tautinei valstybei, jos formai.
„Nė viena kita valstybė tiek nepasitarnavo, kiek Sovietų Rusija su šita sutartimi. Tegul ir netobula, tegul ir labai didelėje įtampoje pasirašyta, nes vis tik reikia turėti galvoje, kad buvo rimtos ideologinės, politinės ir pasaulėžiūrinės kliūtys tai sutarčiai, didžiulis skirtumas tarp politinių Rusijos ir Lietuvos sistemų, bet tarpvalstybiniai interesai sutapo. Tai, mano supratimu, yra labai rimtas ženklas, teigiantis, kad mes galų gale galime taikiai sugyventi su Rusija“, – mano jis.
Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesoriaus Zenono Butkaus teigimu, minėtos sutarties pasirašymas buvo svarbus žingsnis Lietuvai atkuriant valstybingumą.
„Buvo palengvintas pripažinimas Vakaruose, kadangi jau Rusijos bolševikų valdžia, nors ir nepripažinta, pripažino Baltijos šalis ir Lietuvą, tai tada buvo lengviau ir Vakarų valstybėms pripažinti. Vis dėlto ir Vilniaus kraštas buvo atgautas. Dargi 1920 metų rugpjūčio 6 dieną buvo pasirašyta konvencija tarp sovietų ir Lietuvos. Dar rugpjūčio 2 dieną Leninas nusprendė, kad reikia Vilnių jau realiai grąžinti Lietuvai. Kadangi sunku ir Vilniaus kraštą išlaikyti, reikia laikytis tos sutarties, kad būtų galima pademonstruoti, jog sovietai sugeba susitarti su kaimynais“, – aiškino Z.Butkus.
Buvo palengvintas pripažinimas Vakaruose, kadangi jau Rusijos bolševikų valdžia, nors ir nepripažinta, pripažino Baltijos šalis ir Lietuvą, tai tada buvo lengviau ir Vakarų valstybėms pripažinti.
Iškilo rimta opozicija
Č.Laurinavičiaus teigimu, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui formavosi nauja tarptautinė struktūra. Ypač Rytų Europoje.
„Iro imperinės struktūros ir formavosi nacionalinių valstybių sistema. Galima sakyti, nuo pirmųjų pokario dienų prasideda kova tarp tų dviejų tendencijų: naujos nacionalinių valstybių sistemos ir senos imperinės sistemos“, – pasakojo istorikas.
Pasak Č.Laurinavičiaus, lietuviai buvo tvirtai pasiryžę sukurti savo tautinę valstybę.
Pagal savo programą, norus ir galimybes jie atsidūrė tų jėgų, kurios buvo už tautinių valstybių susikūrimą, stovykloje.
„Bet, žinoma, prieš lietuvius iškilo labai rimta opozicija. Toje kovoje vyksta įvykiai 1919 ir ypač 1920 metais. Šie metai – savotiška kovos kulminacija“, – teigė LII vyriausiasis mokslo darbuotojas.