Šiame kontekste, kuriame keistai nedaug vietos teko Rusijos itin mėgiamo „taikdario“ šūkiui, labiausiai nepastebėti liko gruzinų, ukrainiečių ir kai kurių su konfliktu tiesiogiai nesusijusių stebėtojų nuogąstavimai, kad pasiektasis susitarimas labiausiai primena uždelsto veikimo bombą – tokią, kokią SSRS padėjo po Baltijos valstybių nepriklausomybe 1939 m. ar bent jau tokią, kokia jau trejetą dešimtmečių gresia Gruzijos ar Moldovos stabilumui.
Padėties po 2020 m. lapkričio paliaubų Kalnų Karabache analogija su 1939 m. spalio viduryje susiklosčiusi saugumo padėtimi Baltijos šalyse nėra jau tokia nepagrįsta. Abejais atvejais – tiek Rusijos, tiek SSRS ginkluotosios pajėgos tokiu susitarimu įgavo teisėto buvimo pagrindą, užsitikrino padėties kontrolės galimybes.
Baltijos šalių atveju, Sovietų Sąjungos gebėjimas laikytis sutarčių tesėsi nepilnus 8 mėnesius – nuo 1939 m. spalio pradžios iki kitų metų gegužės pabaigos (1940 m. gegužės 27 d. laikytina sovietų vadovybės sprendimo okupuoti Baltijos šalis priėmimo data). Viešai prienami istoriniai dokumentai rodo, jog nors sovietai, primetę savitarpio pagalbos sutartis, pradžioje ir neketino okupuoti Baltijos šalių, visgi pasitaikius patogiai progai ir sunerimę dėl savo sąjungininko A.Hitlerio karinės sėkmės Vakarų Europoje, greitai pakeitė savo nuomonę.
Pastaroji analogija į krinta į akis Pietų Kaukaze vykstančių procesų stebėtojams. Tiek dvidešimtojo amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigos SSRS, tiek to paties amžiaus pabaigos ar dvidešimt pirmo amžiaus pradžios Rusija jau keletą kartų parodė sugebėjimus staigiai pakeisti nuomonę apie savo tarptautinius įsipareigojimus: to pavyzdžių pilna postsovietinė erdvė – nuo Moldovos Uždnestrės (neretai vadinamos Padnestre) iki to paties Pietų Kaukazo.