„Panathinaikos“ šiame sezone nebeprimena tos Eurolygos milžinės, kurią buvome įpratę matyti paskutiniais dešimtmečiais. Komandos biudžetas, skiriamas algoms, supanašėjo į žalgiriečių, jų užnugaryje kol kas nematome didele varomąja jėga namuose buvusių „Gate 13“ sirgalių, o pats žaidimo kokybės trūkumas akivaizdus. Ypač po to, kai praėjusią savaitę išvydome Barselonos talentus, fiziškumą bei dėmesį į detales. Būtent apie detales, gerą „Žalgirio“ gynybą bei geriausius rungtynių žaidėjus ir metas pakalbėti išsamiau.
Pagerėjusi gynyba ar netalentingas varžovas?
69 praleisti taškai išvykoje, sutikite – puikus rezultatas. Ar tai vien tik „Žalgirio“ gynybos rezultatas? Turbūt labiau taip, bet svarbu atsižvelgti ir į graikų problemas šioje aikštelės pusėje.
Jie turi aukštų, galingų vyrukų po krepšiu, tačiau itin stokoja galios ties perimetru. Sakant galios, turiu omenyje, taiklumo ir stabilumo metant iš toli.
N.Nedovičius yra pagrindinė varomoji jėga PAO ekipoje, aplink kurią sukasi žaidimas, tačiau viskas, ką „Žalgiriui“ užteko padaryti, norint jį pristabdyti – koncentruotis ties juo bei susispausti baudos aikštelėje. Susispaudimas baudos aikštelėje laisvai joje manevruoti neleido ir G.Papagianniui, K.Mitoglou ar I.Papapetrou, kuris, nors ir turėjo ūgio pranašumą daugelyje situacijų, užbaigė rungtynes vos su 2 taikliais metimais iš 10.
Susispausti baudos aikštelėje leido PAO stabilių metikų trūkumas. Pikenrolų (du prieš du) ir savo firminės ice flat gynybos metu, kauniečiai galėjo drąsiai eiti padėti iš silpnosios pusės, kadangi ten dažnai būdavo arba I.Papapetrou arba H.Sant-Roosas. Pirmasis, 8 metų karjeroje Eurolygoje, vidutiniškai pataiko vos 33 proc. tritaškių, o antrasis – turi tragiškai prastą metimo techniką bei tokį patį 33 proc. taiklumą. Rizikuoti buvo galima ir ties A.White’u. Nors buvusio žalgiriečio taiklumas iš toli šiame sezone siekia 43,5%, jis niekada savo karjeroje Eurolygoje nėra užbaigęs sezono virš 40%, o ir šiame sezone pataiko po mažiau nei 1 tritaškį per rungtynes.
Tai buvo puikus vakaras naudoti M.Schillerio firminę ice gynybą, kuri užkemša koridorius į baudos aikštelę, bet atveria galimybes atakuoti iš toli bei ilgus closeoutus (pribėgimą nuo pagalbos po krepšiu, iki varžovo prie tritaškio linijos) pagalbiniams gynėjams. Šie pagal planą bei varžovų silpnąsias savybes, galėjo ramiau eiti į pagalbą bei neturėjo daryti tokių stiprių closeoutų, kadangi buvo norima jiems leisti mesti iš toli, uždarant prasiveržimus į baudos aikštelę.
Reiktų pagirti „Žalgirio“ planą, žaidėjų koncentraciją jo laikantis bei 1x1 gynybą visų rungtynių metu. Patiko ir „Žalgirio“ rotacijos, kurios dažnai palikdavo H.Sant-Roosą laisvą ir rotuodavo ties kitais, labiau pavojingais žaidėjais. Šiems atakuojant baudos aikštelę, vėl būdavo susispaudžiama ir priverčiama mesti sunkų metimą.
