Dėl karinių konfliktų ir persekiojimo tokiose valstybėse kaip Sirija, Irakas, Eritrėja, 2015 metais Europa susidūrė su didžiuliais pabėgėlių srautais. Dėl to Europos Sąjungoje (ES) buvo sukurtas mechanizmas, kaip juos pasiskirstyti tarp šalių.
Tuo metu Lietuva ES įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius. Vėliau ši kvota buvo kiek sumažinta – iki 1077 prieglobsčio prašytojų. Tiek jų į mūsų valstybę turėjo būti perkelta iki praėjusių metų spalio mėnesio pabaigos, bet laiko neužteko.
Kaip nurodo Vidaus reikalų ministerija (VRM), per daugiau nei ketverius metus į Lietuvą iš ES ir trečiųjų šalių buvo perkelta mažiau nei pusė numatyto skaičiaus – 493 prieglobsčio prašytojai. Tačiau ir šių užsiliko tik kiek daugiau nei pusė, o kiti išvyko prieglobsčio ieškoti kitur.
Tam, kad įvykdytų įsipareigojimus, Lietuva prašė pavėlinti galutinį pabėgėlių priėmimo terminą iki 2022-ųjų pabaigos. Europos Komisija (EK) terminą pavėlinti sutiko, bet laiko davė tik iki minėtų metų pradžios, sako VRM.
Prašymų daugėja, bet leidimų gyventi šalyje – ne
Iš viso per mažiau nei dešimtmetį Lietuva sulaukė 4524 prieglobsčio prašymų, rodo Migracijos departamento duomenys. Iš jų pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą gavo apie trečdalis pateikusių prašymą. Daugiausia – Sirijos, Rusijos ir Afganistano piliečiai.
Viena vertus, istoriniais galima būtų vadinti praėjusius metus, kai Lietuvoje buvo registruoti beveik 650 prieglobsčio prašymų. Šis skaičius yra didžiausias nuo 1997-ųjų, kai Lietuvoje buvo sukurta prieglobsčio prašymo sistema.
Tačiau didėjantis prašymų skaičius jokiu būdu neparodo, kad kasmet daugėja ir leidimą šalyje gyventi gavusių žmonių. Palyginimui, praėjusiais metais leidimą gyventi šalyje gavo kiek mažiau nei šimtas prieglobsčio prašytojų, o 2017-aisiais – tris kartus daugiau.
Migracijos departamento vyresnioji specialistė Loreta Tumalavičienė paaiškina, kad Lietuva tarp pabėgėlių tapo labiau žinoma, bet neretai tik dėl galimybės ja pasinaudoti kaip tranzitine šalimi.
„Prieglobsčio prašymų motyvai yra individualūs, todėl ir kiekvienas prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai. Populiariausi motyvai: gresiantis persekiojamas dėl religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, dėl politinių įsitikinimų, karo veiksmų, vykstančių kilmės valstybėje, asmeninių konfliktų.
Šie motyvai vyravo ir ankstesniais metais, tačiau pastaruoju metu didesnė dalis prieglobsčio prašytojų šiais motyvais pridengia kitus, tikruosius vykimo į ES tikslus, todėl didesnė dalis prieglobsčio prašymų nepatenkinama“, – teigia ji.
Dešimtmetį nekintanti kryptis – Rusija (Čečėnija)
Minėti susitarimai su Bendrija ir atitinkamos kvotos yra tik viena paveikslo pusė, nes į Europą atvyksta ne tik pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ar Rytų Afrikos.
Dar prieš Europą užklumpant vadinamajai pabėgėlių krizei, į Lietuvą nuolat atkeliaudavo prieglobsčio prašymai iš Šiaurės ir Vidurio Azijos. Tarp jų – netolimų kaimynių Rusijos ir Ukrainos ir tolimesnių šalių –Afganistano, Tadžikistano ir kitų.
Per 10 metų iš Rusijos atkeliavo daugiau nei 900 prieglobsčio prašymų, iš jų – beveik du trečdaliai patenkinti.
„Bendrai kalbant, žmogaus teisių situacija Rusijoje yra stabiliai bloga, todėl toks prieglobsčių prašymų skaičius nestebina“, – paaiškina politologas Vytis Jurkonis. Jis sako, kad šiuo metu šalyje persekiojamų žmonių spektras dar labiau išsiplėtė.
„Kalbant apie represijas, tai pirmoji didesnė banga buvo po vadinamosios Bolotnaja bylos, vėliau po Krymo okupacijos, o pastaruoju metu Kremliaus taikinyje atsidūrė ne tik politiniai oponentai, bet ir labai įvairus spektras piliečių – nuo Jehovos liudytojų, jaunimo grupių iki žurnalistų“, – teigia politologas.
Kad emigracijos mastai iš Rusijos tik didėja, rodo ir prieš porą metų atliktas Rusijos „Proekt“ žurnalistų tyrimas. Politologas mano, kad po vadinamųjų Konstitucijos pataisų galima bus stebėti dar vieną bangą, tik ją galimai slopins pandemijos apribojimai.
Tačiau jis pabrėžia, kad Lietuvoje matomi skaičiai, palyginus su Vokietija, JAV, Izraeliu ir Ispanija, yra labai maži. Nes Baltijos valstybės tikrai nėra populiariausia kryptis, norintiems pabėgti iš Rusijos.
Reikia žvelgti ne tik į skaičius
Apskritai V.Jurkonis skatina į skaičius žvelgti platesniame kontekste, nes šiuo metu migracijos ir pabėgėlių tema dažniausiai yra iškreipta arba papuola į politikų mūšio lauką „ir tampa vos ne toksiška tema“. Nors būta ir tebėra įdomių iniciatyvų, sako jis.
Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad iš Rusijos atvykstantys pabėgėliai daugiausia yra Čečėnijos – Rusijos Federacijos respublikos Kaukaze – gyventojai. Kadangi daugelis jų iš šalies bėga dėl ekonominių sunkumų, tokiu atveju Lietuva leidimo gyventi šalyje suteikti negali.
V.Jurkonis situaciją Čečėnijoje vadina labai sudėtinga. Ten migracija prasidėjo nuo 1990-ųjų po abiejų karų ir tęsiasi iki šiol. Tačiau neretai žmonės ne iki galo supranta, kas yra prieglobsčio prašymas ir Lietuvą mato kaip tranzitinę valstybę.
„Bėda ir tai, kad Čečėnijoje lieka vis mažiau nepriklausomų šaltinių realiai padėčiai įvertinti. Žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ skyrius Čečėnijoje buvo uždarytas, o jo vadovas Oyubas Titievas keletą metų kalintas, nepriklausomų žurnalistų liko vienetai.
Tad situacija labai sudėtinga: kas yra pajėgus įvertinti konkretaus žmogaus situaciją? Bėga jis dėl saugumo ar dėl ekonominių priežasčių, ar bando pasiekti savo giminaičius, po minėtų karų išsibarsčiusius po visą Europą?“ – klausimus kelia V.Jurkonis bei papildo, kad Lietuva čia vėlgi yra ne pati geidžiamiausia šalis.
Politologas atkreipia dėmesį, kad išvykę ir gavę prieglobstį kitose šalyse čečėnai nebūtinai yra saugūs.
Tai rodo neseniai įvykęs vadinamojo „Anzoro iš Vienos“ nužudymas Austrijoje. Čečėnijos disidentas, prašęs politinio prieglobsčio šalyje, buvo joje nužudytas. Bei kitas įvykis – Vokietijai bei specialiosioms tarnyboms rūpesčių sukėlęs buvusio čečėnų vado Zelimchano Changošvili nužudymas. Manoma, kad su šiuo nužudymu gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos. Todėl problema yra kompleksiška.
Tad situacija labai sudėtinga – kas yra pajėgus įvertinti konkretaus žmogaus situaciją?
V.Jurkonio nuomone, Čečėnijos gyventojų situacija turėtų būti sprendžiama tarptautiniu lygiu.
„Pagrindinė tarptautinės bendruomenės užduotis yra nebūti abejingiems žmogaus teisių darbotvarkei ir kryptingai kelti šį klausimą visuose įmanomose formatuose, o ne tūpčioti, kaip tai atsilieps mūsų dvišaliams santykiams ar pragmatiniams santykiams su Rusija“, – mano jis.
Šiuo metu daugiausia prašymų iš Tadžikistano
Kita šalis, iš kurios prieglobsčio prašymų Lietuvoje kasmet sulaukiama vis daugiau, yra Vidurio Azijoje įsikūręs Tadžikistanas. Iki 2014-ųjų per metus pasirodydavo iki 5 tadžikų prašymų gyventi Lietuvoje, tačiau pernai jų skaičius išaugo iki 217.
Kas įvyko 2015-aisiais? Kaip pasakoja Tadžikistano pilietis, žurnalistas ir medijų ekspertas Firuzas Barotovas, dabar atliekantis tyrimą JAV, būtent tais metais įvyko esminiai pokyčiai šalyje, privertę gyventojus dėl saugumo palikti gimtinę.
