Ir tik tarpiniame gerovės lygmenyje, kuriame nedemokratinių šalių gyventojų pajamos jau yra pakankamos pragyvenimui, tačiau vis dar nepakankamos tam, kad hedonizmas persvertų politinio dalyvavimo ambicijas, egzistuoja ekonominės prielaidos nedemokratinio režimo pokyčiui.
Bent jau viešai nėra žinoma, kiek A.Lukašenka domėjosi politinių režimų transformacijos studijomis, tačiau pastarieji įvykiai Baltarusijoje rodo, kad jo daugiau nei ketvirtį amžiaus formuotas režimas pateko į šiuos, dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje amerikiečių mokslininko L.Allison aprašytus spąstus diktatoriams.
Tiesa, pats tendencijos atradėjas jos taip nevadino – jai davė „gap of democratization“ pavadinimą, tiksliausias kurio lietuviškas atitikmuo būtų „finansinė erdvė demokratizacijai“. Autorius taip pat apsiribojo išvada, kad prieš nedemokratinius režimus nukreipti judėjimai valstybių viduje itin sustiprėja tada, kai jų gyventojų pajamos patenka į intervalą nuo 500 iki 5000 JAV doleriais į metus 1990 m. verte. Įvertinus infliaciją, šiandien tai būtų nuo 991 iki 9912 JAV dolerių asmeniui, įskaitant šeimos narius, į metus.
