„Normalios šeimos“ ir „taip nebūna, taip negali būti“ – mūsų susikurti kamufliažiniai sakiniai (o iš tikrųjų – nuosprendžiai), kurie iš išorės gražiai uždengia viską, kas „nepatogu“ šeimose: prievartą, terorą, skriaudžiamus vaikus, partnerių nesusikalbėjimą, tėvų nekalbėjimą su vaikais, arba, kitaip tariant, labai dažnai po „normalia“ šeima slepiasi disfunkcinė šeima.
Šiandien apie tai, iš kur randasi disfunkcinės šeimos, kaip atpažinti, jog tavo tėvų ar tavo paties šeima yra disfunkcinė ir ar pastaruosius dešimtmečius airijose uždarbiavę tėvai savo vaikus pasmerkė ateities disfunkciniams santykiams.
Jog kieno nors „nuostabi“, „puiki“, „darni“ šeima iš tiesų nė iš tolo nepanėšėjo į svajonių šeimą iš blizgių žurnalų, aplinkiniai paprastai sužino tik tada, jei vienas iš partnerių ar vaikų ryžtasi garsiai apie tai šnekėti. Tačiau vien ryžto prabilti ne visada užtenka, labai dažnai aplinka į tai reaguoja su atmetimo reakcija: „Negali būti, čia tikriausiai nedėkingas vaikas viską išsigalvoja“ arba imasi gintis paliktojo, „šmeižiamo“ šeimos tėvo ar motinos: „Vargšas, kaip jį čia apkalba, juk jis toks fainas.“ Todėl apie savo disfunkcinę šeimą nusprendęs kalbėti žmogus turi turėti dar ir drąsos bei ištvermės atlaikyti spaudimą iš kitų.
